Sveikinimas

Šiandien mūsų mylima partizanė, ryšininkė Anelė Ruseckienė, slapyvardžiu Palmė švėntė savo vardadienį. 

Neišenkančios energijos, stiprios sveikatos, artimųjų meilės ir Dievo palaimos, brangi Anele! 

Vincė Vaidevutė Margevičienė, 

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja 

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos pirmininkė 

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininko pavaduotoja

AČIŪ už išreikštą pasitikėjimą

Šiandien Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (toliau - LPKTS) bendruomenė išreiškė man palaikymą ir išrinko LPKTS Tarybos pirmininke. 

Esu Jums labai dėkinga už pasitikėjimą, mieli Bendražygiai, likimo broliai ir sesės. 

Su Jūsų pagalba sieksiu įgyvendinti mūsų bendruomenės keliamus tikslus, aktyviai vykdysiu Tarybos Pirmininko pareigas, stiprinsiu LPKTS komitetų veiklą, stiprinsiu bendradarbiavimą su jaunimo organizacijomis, Lietuvos universitetais, Europos parlamento nariais, mums palankiomis žiniasklaidos priemonėmis, kitomis organizacijomis. Tęsiu renginių ciklą, supažindinantį su istorinių asmenybių, nulėmusių Lietuvos likimą, biografijomis. Vykdysiu kitus, mano Tarybos pirmininko rinkiminėje programoje, įvardintus siekius. 

Vincė Vaidevutė Margevičienė, 

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja 

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos pirmininkė 

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininko pavaduotoja 

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos tarybos pirmininkė

Kodėl nenorime ieškoti daugiau nei 2000 dingusių vaikų?

Šiandien minime Tarptautinę dingusių vaikų dieną. Ir kaip bebūtų gėda prisipažinti, Lietuva dingusių vaikų turi labai daug. Bet kažkaip labai mokama paslėpti tuos skaičius ir padaryti juos nereikšmingus. 

Aiškinama, kad dingęs vaikas yra toks, dėl kurio yra paskelbta paieška. Nerandama, nes išvyko į užsienį ir nedeklaravo išvykimo. O kodėl neskelbiama paieška? Kodėl nedeklaravo išvykimo? 

Tuometiniam generaliniam policijos komisarui Sauliui Skverneliui siūliau inicijuoti pakeitimus, kad policija pati turėtų teisę paskelbti asmens paiešką, o ne laukti tėvų ar globėjų pareiškimo. Tačiau gavau atsakymą, kad pačios seniūnijos turi susiieškoti savo vaikus ir tai – ne policijos darbas.

Kasmet susirenku duomenis apie mokyklos nelankančius ir nesimokančius vaikus. Mokyklos nelankantis mokinys – tai toks vaikas, kuris yra įregistruotas Mokinių registre, tačiau per mėnesį be pateisinamos priežasties praleidęs daugiau kaip pusę pamokų. Tokių vaikų iki 18 metų šiais mokslo metais Lietuvoje yra 103.

Nesimokantis vaikas apibrėžiamas kaip Lietuvos Respublikos gyventojų registre įregistruotas vaikas iki 18 metų, bet nėra ir nė karto nebuvo registruotas nė vienoje šalies mokykloje (t.y. nėra įregistruotas Mokinių registre), bet yra užfiksuotas vaiko gimimas.

Nesimokantys vaikai yra grupuojami pagal nesimokymo priežastis: išvykę į užsienį, neįgalūs, pakeitę gyvenamąją vietą pakeitimas, neleidžia tėvai, kitos priežastys ir NERASTI.

2012-2013 m. buvo nerasti 1703 vaikai iki 16 metų, 2013-2014 m. neradome 1879 vaikų iki 16 metų, 2014-2015 m. – 1172 vaikų iki 16 metų. 2015-2016 mokslo metais nerastų vaikų iki 16 metų yra 2358. Per šiuos mokslo metus dingo 1186 vaikai!

Nesimokančių vaikų iki 16 metų šiemet turime daugiau nei 16 tūkst., 12 tūkst. pažymėta informacinėse sistemose – yra išvykę į užsienį.

Ką galime galvoti? Vis dažniau pasirodo pranešimų apie vaikus, vežamus vogti į užsienį. 2013 m. pasirodė pranešimai apie Norvegijoje sulaikytus vagiliaujančius nepilnamečius vaikus iš Tauragės. Apie lietuvių vagystes Tauragės teisėsaugininkai sužinojo tik tada, kai į juos kreipėsi norvegų teisėsaugininkai.

„Vienas buvo išvežtas tris kartus, kitas – keturis. Pinigų nėra, darbo nėra. Čia kas antrame kaime po kelis rastum, kurie važiavo vogti į užsienį. Mergaitės tam dar labiau tinka, nes jas ne taip greit įtaria“, – rašė tuomet Lietuvos spauda.

Visi nukentėjusieji – neturtingi 15-17 metų vaikai, kilę iš alkoholikų šeimų. Išvežti vaikai buvo verčiami vogti kiekvieną dieną. Jiems buvo grasinama, kad jei atsisakys vogti, bus įmesti į šulinį, neparveš į Lietuvą. Paaugliai visiškai priklausė nuo juos išvežusių asmenų – nakvojo palapinėse arba automobilyje, visiškai neturėjo pinigų net maistui ir nežinojo, kur kreiptis pagalbos.

Šiais metais jau pranešama apie Ariogaloje gyvenančių vaikų išnaudojimą. Tačiau situacija jau pasikeitusi: vaikai vežami daryti sunkesnių nusikaltimų į Austriją, Šveicariją, Belgiją. Anksčiau buvo vežami nebaudžiamo amžiaus vaikai – jaunesni nei 14 metų, o dabar taikomasi į šešiolikmečius ir septyniolikmečius. Šie vaikai vykdo ginkluotus plėšimus, dažniausiai juvelyrinėse parduotuvėse. 

Teisėsaugos atstovai Tauragės atveju bandė sumenkinti problemos svarbą: „Ką jūs čia tą patį faktą vis kartojate? Norvegijos vagysčių istorija nutiko ne dabar. Tauragės regionas nėra niekuo išsiskiriantis šiuo požiūriu“, – rašė tuometinė spauda. Kai Generalinės prokuratūros paklausiau, kokios buvo taikomos apsaugos priemonės nepilnamečiams, sutikusiems liudyti, gavau atsakymą apie prevencines programas vykdomas kaimo vietovėse, socialinės rizikos šeimose, vaikų globos namuose ir pasakojimus, kokiuose mokymuose dalyvavo prokuratūros atstovai.

Trejus metus policija stebėjo, kaip į užsienį daryti nusikaltimų vežami Ariogalos vaikai, tačiau ikiteisminių tyrimų dėl to nepradėdavo arba vos pradėjusi turėdavo nutraukti.

Nesenai teko viešėti Suomijoje ir bendrauti su čia reziduojančiu Lietuvos ambasadoriumi. Mane sukrėtė jo išsakyti teiginiai apie lietuvių padaromas nusikalstamas veikas šioje šalyje: 1000 nusikaltimų per metus įvykdo Suomijos gyventojai, o 900 – Lietuvos piliečiai, iš jų pusę – nepilnamečiai. Ir šie faktai yra žinomi mūsų teisėsaugai.

Dar noriu pacituoti vieną pasiaiškinimą, kodėl negalime rasti 2358 vaikų. Iš Sauliaus Skvernelio vadovaujamos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. balandžio 15 d. gavau atsakymą: „Manome, jog savivaldybių administracijos nenustato dalies vaikų nesimokymo pagal privalomojo švietimo programas priežasčių, nes neranda vaikų pagal deklaruotos gyvenamosios vietos adresą ir nenustato jų faktinės gyvenamosios vietos“.

Sužibo viltis išsiaiškinti, kur gyvena tie dingę vaikai, nes įsigaliojus gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymui iki šių metų liepos 1 d. turėjo nebelikti gyventojų deklaravusių savo gyvenamąją vietą prie savivaldybės ir privalėjo nurodyti tik tikrąją, faktinę gyvenamą vietą.

Ir vėl atsitrenkėm į sieną, kuomet Kristina Miškinienė, Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė, pateikė siūlymą įstatymo įsigaliojimą atidėti iki 2017 m. liepos 1 d. Seimas pritarė.

Kaip visiems patogu, vėl niekas neaišku ir yra kuo pasiteisinti.


Vincė Vaidevutė Margevičienė,
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos pirmininkė 
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininko pavaduotoja

Akimirkos iš 1918 m. ir 1949 m. Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų, gimusių balandžio ir gegužės mėnesį, gimtadienių paminėjimo Kaune

Susirinkome į atminimo vakarą, skirtą 1918 m. ir 1949 m. Signatarams atminti. Taip pat paminėjome ir 1948 metų gegužės 22-23 d. vykdytą tremtį „Vesna“ („Pavasaris“), pagerbėme negrįžusiųjų atminimą.

Pranešimai:
BRONISLOVAS LIESIS – KAUKAS, ĖGLIS, NAKTIS (1922 04 16) (1949 m. Signataras, LLKS Tarybos prezidiumo narys ir visuomeninės dalies Tautinio skyriaus viršininkas). Pranešimą skaitė – Deimantas Ramanauskas, istorikas, Kauno IX forto muziejaus ekskursijų vadovas.

JURGIS ŠAULYS (1879 05 05) (1918 m. Signataras, Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas, filosofijos daktaras). Pranešimą skaitė – Česlovas Tarvydas, J. Šaulio giminaitis, Priekulės Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus steigimo iniciatorius, Gargždų miesto garbės pilietis.

PETRAS BARTKUS - ŽADGAILA (1925 05 30) (1949 m. Signataras, Lietuvos laisvės armijos narys, LLKS Tarybos prezidiumo sekretorius). Pranešimą skaitė – Jūratė Tarasevičiūtė, istorikė, Kauno IX forto muziejaus ekskursijų vadovė.

1948 m. gegužės 22-23 dienomis vyko masiniai trėmimai, koduoti cinišku pavadinimu „Vesna“ („Pavasaris“). Iki gegužės 23 dienos 14 val. ešelonuose jau buvo sugrūsta 11 tūkst. šeimų, t. y. apie 40 tūkst. asmenų, iš kurių buvo apie 11 tūkst. vaikų. Operacijos metu iš Lietuvos ištremti partizanai, jų šeimų nariai, partizanų pagalbininkai. Pranešimą skaitė – Ramunė Driaučiūnaitė, Genocido aukų muziejaus, istorijos skyriaus vedėja.

1948 m. gegužės 22-osios paryčiais, visoje Lietuvoje žmonės savo sodybose ėmė busti nuo įnirtingo beldimo į duris – Sovietų Sąjunga pradėjo vieną didžiausių trėmimo operacijų kodiniu pavadinimu „Vesna“ („Pavasaris“).

Tremta remiantis SSRS Ministrų Tarybos 1948 m. vasario 21 d. priimtu nutarimu, kuriame numatyta iš Lietuvos SSR teritorijos ištremti 12 tūkst. šeimų – 48 000 žmonių. 1948 m. gegužės 18 d. nutarimus, direktyvas ir pranešimus apie nusikalstamą akciją prieš savo tautą pasirašė aukščiausieji LSSR pareigūnai – Lietuvos SSR Ministrų tarybos pirmininkas M. Gedvilas ir Lietuvos KP (b) Centro Komiteto sekretorius A. Sniečkus.

Iki gegužės 23-osios dienos popietės jau buvo suformuota 30 ešelonų, į kurių 1786 vagonus sugrūsti 38 783 žmonės. Nesurinkus visų sąrašuose įrašytų šeimų, į ešelonus buvo gabenami visi žmonės, kuriuos rasdavo apsuptose sodybose: vaikus be tėvų, tėvus be vaikų, šimtamečius senolius. Kai ešelonai pajudėjo į tremties vietas, juose jau buvo apie 40 000 žmonių.

11 tūkst. vaikų vietoje pavasario matė gyvulinius vagonus, badą ir baisią namų netektį.

Dėl alinančio fizinio darbo, tragiškų atsitikimų darbe, labai prasto maisto, bado, ligų ar epidemijų mirė virš 5 tūkst. 1948 m. tremtinių.

Renginio globėja – LR Seimo narė VINCĖ VAIDEVUTĖ MARGEVIČIENĖ

Organizatoriai – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, LPKTS Kauno filialas, TS-LKD Centro skyrius

Dalinuosi savo kalba, pasakyta XXI TS-LKD Suvažiavime

Sveiki mieli Bendražygiai, 

Viena tremtinė man pasakė: „Jei neatsimeni, tai reiškia ir nebuvo“. 

Nuoširdžiai klausėmės, kaip jauna Ukrainos atstovė daugiamilijoninei Eurovizijos auditorijai DAINA priminė apie tai, kaip 1944 m. 240 tūkst. Krymo totorių buvo išvaryti iš gimtinės. Tie, kas norėjo, kad būtų pamiršta – supyko, reikalavo atšaukti balsavimo rezultatus. Pasirodo, daina ir atmintis – daug gali. 

Prisiminkim. 

1948 m. gegužės 22-osios paryčiais, visoje Lietuvoje žmonės savo sodybose ėmė busti nuo įnirtingo beldimo į duris – Sovietų Sąjunga pradėjo vieną didžiausių trėmimo operacijų kodiniu pavadinimu „Vesna“ („Pavasaris“). 

Buvo suformuota 30 ešelonų, į kuriuos sugrūsta 40 tūkst. žmonių. 11 tūkst. vaikų iki 16 metų vietoje žydinčių obelų ir saulės nutviekstų laukų, geltonuojančių pienėmis, matė gyvulinius vagonus, badą ir baisią artimųjų ir namų netektį. 

Komunistų partijos talkininkai įsivaizdavo, kad išvalė Lietuvą nuo darbščių lietuvių ir bus ramu, klestės, nes galės ramiai vogti, plėšti sodybas, perrašinėti Lietuvos istoriją. 

Iki šiol Lietuva neturi duomenų apie 1948 m. dviejų traukinių susidūrimą prie Ufos. Rusijos archyvai Lietuvai yra neprieinami. 

Tačiau pati apvaizda 1949 m. vasario 16 d. per apmirusią, sušalusią Lietuvą KGB panosėje surinko Lietuvos partizanų apygardų vadus į Radviliškį, kur jie pasirašė ir visam pasauliui išplatino Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaraciją. 

Keturi iš šio aštuoneto buvo mokytojai, rašė eilėraščius ir dainas. Jiems vadovavęs ketvirtasis mūsų valstybės Prezidentas Jonas Žemaitis-Vytautas, Maskvoje prieš sušaudant, Butyrkų kalėjime teismo posėdžio metu sakė: „Istorija moko, kad kraujas niekada nebūna pralietas veltui. Turiu viltį, jei ne dabar, tai už penkiasdešimties, už šimto metų Lietuva, iškovojusi laisvę, įvertins mūsų siekius ir mūsų darbus. (…) Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Aš vis tiek laikau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus“. 

Sovietų atsakas į LLKS Tarybos deklaraciją buvo baisus – 1949 m. kovo 25-28 d. įvykdyta tremties operacija „Priboj“ („Bangų mūša“). Vien tik 9 tūkst vaikų iki 16 metų buvo ištremta iš gimtų namų amžiams. 

Ir džiaugsmo pliūpsnis komunistinėje spaudoje: „Lietuva išvalyta nuo buržuazinių nacionalistų.“ Centro komiteto įsaku apdovanoti partiniai aktyvistai ir KGB talkininkai. 

Pranašiški buvo Prezidento Jono Žemaičio-Vytauto žodžiai – Lietuva po 50 metų atgavo nepriklausomybę. 

Norvegijos parlamento narys Ingvald Godol tuo metu lankydamasis Lietuvoje rašė: „Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, Sovietų Sąjunga iširo. Kartu su ja sunyko pats kruviniausias, kokį kada pasaulis matė, šios valstybės režimas. Pasaulis nustebęs stebėjo dramą: kartais susierzindamas, kartais su arogantišku smalsumu ir tam tikra simpatija. Neįtikėtinai daug pasaulio „išmintingųjų ir atsakingųjų“ tvirtino, kad Sovietų Sąjungos demontavimas yra katastrofa. Tačiau Vilniuje Lietuvos Parlamentas turėjo ypatingą kovos už laisvę lyderį – Vytautą Landsbergį, kuris nesileido nei sugundomas, nei paveikiamas spaudimo. Tai vienas drąsiausių ir labiausiai užsispyrusių lyderių pasaulio istorijoje. (…) 

Susitikęs su šiandienos laisvais Baltijos šalių piliečiais daugelis, taip pat ir vakariečių, norėtų pamiršti, ką jie palaikė lemtingaisiais 1990 ir 1991 metais.“ 

Sausio 13-ąją dvylika brolių ir baltas angelas Loreta žuvo palikę mums viltį – atmintis ir tiesa nugalės. 

Šiais metais, birželio 14 d., minėsime 1941 metais vykdytų tremčių 75 metų sukaktį. Tai dar viena netektimis paženklinta lietuvių tautos genocido diena. Minėdama šią sukaktį Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga kviečia susiburti draugėn ir birželio 13 d. miestuose ir miesteliuose, prie paminklų bei memorialų tremtiniams ir Laisvės kovotojams iš ilgai degančių žvakelių sudėti žodį – LIETUVA, kad per naktį žvakelių šviesa liudytų ir primintų, anot poetės Renatos Šerelytės, „kad pasišildyti sugrįžtų egzodo, Sibiro ir bunkerių pulkai, gyvi ir mirę, moterys ir vyrai, gyvulinių vagonų vaikai.“ 

Ir dar turiu prašymą. Birželio 18 d. susitikime visi Kėdainiuose, XIII –oje Politinių kalinių ir tremtinių dainų ir poezijos šventėje. Pirmojoje dainų šventėje dalyvavęs Bernardas Brazdžionis sakė: „tai tautos EPAS“. 

Turime naują planą Lietuvai, šventą atmintį ir iš gulagų ir tremčių sugrįžusią amžiną viltį. 

Darykim tai, ko reikia Lietuvai, visi kartu, iš visos širdies dainuokim Lietuva su vaikais ir vaikaičiais, ir prašykim, kad Dievas padėtų įvykdyti planą. Jis tikrai taip ir padarys. 

Ačiū. 

Vincė Vaidevutė Margevičienė, 

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja 

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos pirmininkė 

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininko pavaduotoja

Akimirkos iš 1918 m. ir 1949 m. Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų, gimusių balandžio ir gegužės mėnesį, gimtadienių paminėjimo Vilniuje

Vakar, susirinkome jau į šeštąjį atminimo vakarą, skirtą 1918 m. ir 1949 m. Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarams, gimusiems balandžio ir gegužės mėnesiais, paminėti. Šį kartą atminimo vakaras vyko Tuskulėnų rimties parko memorialo komplekse. Pradžioje, Tuskulėnų memorialo gidė ekskursijos metu supažindino su Tuskulėnų dvaro teritorija ir sovietmečiu čia vykdytais nusikaltimais. Vėliau klausėmės pranešimų apie signatarus – Bronislovą Liesį, Jurgį Šaulį ir Petrą Bartkų. Renginys vyko tremties „Vesna“ („Pavasaris“) išvakarėse, todėl prisiminėme ir išklausėme pranešimą apie 1948 m. gegužės 22-23 d. vykdytą slaptą tremties operaciją „Vesna“. 

Deimantas Ramanauskas, IX forto gidas, istorikas papasakojo apie partizaną Bronislovą Liesį – Kauką. Bronislovo šeima skaudžiai nukentėjo nuo sovietų – tėvą 1941 m. ištrėmė į lagerį, motiną ir dvi seseris ištrėmė 1944 m. Tad abu su broliu dvyniu Antanu įsitraukė į partizaninę kovą. 1944 m. grįžus sovietams, ėmėsi ginklo. Net ir žinodami, kad vien Jurbarko apylinkėse žuvo virš 1000 partizanų, jie įsiliejo į partizaninę kovą vedami stiprių tautiškų idėjų. 

1990 m. signataras Vytautas Plečkaitis yra knygos apie Jurgį Šaulį autorius. V. Plečkaitis paminėjo, kad tik apie 1/3 iš dvidešimties 1918 m. signatarų yra išleistos knygos. 

J. Šaulys, kaip pasakoja pranešėjas, rašė dienoraštį nuo dvidešimties metų iki pačios paskutinės dienos: 1948 m. spalio 18 d. rytą dar yra paliktas jo įrašas. 

J. Šaulys turėjo labai sunkią vaikystę. Mama anksti mirė. Manoma, kad pamotė jį išmokė rašymo. Mokėsi Palangos progimnazijoje, įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Tačiau po 2,5 metų mokslo už lietuviškos spaudos platinimą buvo pašalintas iš seminarijos, o kelias į Kauno kunigų seminariją taip pat buvo užblokuotas. J. Šaulys susipažino su J. Vaižgantu, pradėjo rašyti jo redaguojamiems laikraščiams „Tėvynės sargas“ ir „Žinyčia“. Pradėjo mokyti lietuvių kalbos. Duodavo patarimų kaip rašyti net ir Lazdynų Pelėdai. Padirbęs „Varpo“ redaktoriumi, išvyko mokytis į Berno universitetą. Ten studijavo filosofijos fakultete, apgynė finansų ir ekonomikos mokslų daktaro laipsnį. Studijos truko net 9 metus. Universiteto įrašuose randama, kad J. Šaulys du kartus buvo stojančiųjų sąrašuose. Taigi, trumpai pasimokęs studijas metė, vėliau vėl įstojo ir jas pabaigė. Buvo vienas iš nedaugelio įgijusių daktaro laipsnį Vakarų universitete. 

Bestudijuodamas jis aktyviai dalyvavo lietuvių tautinės bendruomenės gyvenime tiek Šveicarijoje, tiek Lietuvoje. Dalyvavo Lietuvių demokratų partijos kūrime. Pirmoji Jurgio Šaulio žmona buvo lenkė Kazimiera Carinska. Su ja susilaukė dukros Birutės. Susirgus žmonai, ji išvyko gydytis į Lenkiją. J. Šaulys tuomet dirbo diplomatinėje tarnyboje Vokietijoje. Ten susipažino su 40-mete itale operos dainininke. J. Šauliui jau buvo 50 metų. Pradėjo skyrybų procesą su pirmąja žmona, kad galėtų antrą kartą vesti. Tačiau Lietuvos diplomatams nebuvo leidžiamam vesti užsienio šalies moterų. Tačiau J. Šaulys neklausydamas grasinimų atšaukti jį iš diplomatinės tarnybos Berlyne, 1943 m. vedė savo išrinktąją ir kartu gyveno Šveicarijoje iki pat mirties 1948 m. Apie dukrą Birutę prisiminimais dalinosi Česlovas Tarvydas, J. Šaulio giminaitis. Č. Tarvydas pasakojo, kad Birutė gimė 1921 m. Italijoje, J. Šauliui dirbant pasiuntiniu prie Šventojo Sosto. Vėliau šeima persikėlė į Vokietiją ir tik 1923 m. su visa šeima lankėsi Lietuvoje, kur Birutė buvo pakrikštyta. Birutė tik vieną kartą buvo Lietuvoje, tačiau buvo mokama lietuvių kalbos, puikiai rašė lietuviškai. 1994 m. po nepriklausomybės atgavimo Birutė lankėsi Lietuvoje, susitiko su giminėmis. Gyveno JAV, Pensilvanijoje. Testamente visus J. Šaulio archyvus, tuo pačiu ir dienoraščius, paliko Č. Tarvydui. Remiantis šiais dokumentais ir buvo parašyta knyga apie signatarą J. Šaulį. 

Aistė Petrauskienė, Vilniaus universiteto istorike, pasidalino savo nuoseklių istorinių, archeologinių, kartografinių tyrimų, apie Petro Bartkaus partizaninę veiklą, rezultatais. Verta paminėti, kad P. Bartkus buvo jauniausias iš 1918 m. ir 1949 m. signatarų. Į partizaninę veiklą jis įsitraukė būdamas 19 metų. Mirė būdamas 25-rių. Ir per tokį trumpą laiką jis nepaprastai daug padarė partizaninėje kovoje.

Vincė Vaidevutė Margevičienė,
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos pirmininkė

Akimirkos iš apžvalginės ekskursijos „Tuskulėnų dvaro paslaptys“

Šiandien lankėmės apžvalginėje ekskursijoje „Tuskulėnų dvaro paslaptys“. Ekskursijos gidė savo pasakojimu apie dvaro teritoriją perkėlė mus į 1944 m. 

Sovietmečiu aukšta tvora aptverta teritorija turėjo, ką slėpti. Vieta atitiko tuometinius saugumo reikalavimus: aplinkui gyventojų nebuvo, apaugusi medžiais, netoliese Šiaurės (karinis) miestelis. Ši vieta tik 3 km nutolusi nuo sušaudymo vietos NKGB–MGB vidaus kalėjimo, todėl vežti toli nereikėjo. Čia pat, netoli Vilniaus centro, NKGB vadovybė 1944 m. ir įrengė masinę kapavietę. Kas vyksta už aukštos sienos, buvo kruopščiai slepiama. Buvo naudojamos įvairios maskavimo priemonės – ant pastatų net antenų pristatė, norėdami sukurti karinio objekto vaizdą, kad niekam nekiltų klausimų, kodėl čia uždara ir saugoma. Būta pasakojimų, kad uniformuotas vyras vaikščiodavo po teritoriją ir šaudė į kates, šunis ir varnas. Žmonės galvojo, kad jis išprotėjęs. Dabar galima numanyti, kad jis tai darė norėdamas atbaidyti visokius gyvius, kurie galėjo iškasti šviežias kapaduobes. 

Dokumentuose, rastuose po nepriklausomybės atgavimo, ši vieta buvo pažymėta X. Šioje teritorijoje rastos dvi laidojimo vietos – kur tuomet stovėjo garažas buvo užkasta virš 600 palaikų, ir šiek tiek atokiau – 100. Palaikų identifikacija vyksta jau 10 metų, bet dar tik nedidelė dalis yra identifikuota. Yra žinoma, kad 613 žmonių čia buvo užkasta už SSRS Baudžiamojo kodekso 58 straipsnio pažeidimą – tėvynės išdavimą. 

Tuskulėnų memorialinis parkas priglaudė nužudytus antisovietinio ginkluotojo pasipriešinimo kovotojus ir jų vadus, dvasininkus, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvius, Armijos Krajovos kovotojus ir kitus asmenis, neįtikusius sovietiniam totalitariniam režimui. Dvaro teritorijoje buvo rasti 724 žmonių palaikai, kurie dabar ilsisi memorialinio komplekso koplyčioje-kolumbariume. 

Vincė Vaidevutė Margevičienė, 

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja 

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos pirmininkė