Tą naktį daug sodybų ištuštėjo,
Staiga pražilo ne viena galva
Ne paslaptį žali beržai kuždėjo, –
Į Sibirą keliavo Lietuva.
Jonas Visockas
1941-ųjų birželis.
1941-ųjų birželio 14-osios trečią valandą nakties Maskvos įsakymu visose Baltijos valstybėse – Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje – vienu metu prasidėjo masiniai areštai ir žmonių deportacija į Sibirą. Tam tikslui buvo mobilizuoti čekistai iš Baltarusijos, Smolensko, Pskovo ir kitų vietų.
Tremtinius suvarė į gyvulinius vagonus. Iš viso enkavedistai buvo užsiprašė 1202 vagonus.
Perpildyti ešelonai vienas po kito riedėjo į Rytus, išveždami tuos, kurių didžiajai daliai niekada nebuvo lemta sugrįžti.
Vežė mokytojus, gimnazijų ir aukštųjų mokyklų dėstytojus, teisininkus, Lietuvos kariuomenės karininkų šeimas, diplomatus, gydytojus ir t.t. Vežė iš miestelių, miestų, kaimų. Sunkvežimiai nenutrūkstama srove slinko geležinkelio stočių link. Ten vyrus, šeimų galvas, čekistai atskirdavo, meluodami, kad laikinai, tik kelionei. Iš tikrųjų jų likimas jau buvo nuspręstas – į Krasnojarsko ir Šiaurės Uralo lagerius likvidacijai.
1941 metų birželio mėnesį bolševikai iš Lietuvos ištrėmė apie 18 tūkstančių žmonių. Tremdami žmones, enkavedistai elgėsi labai grubiai, žiauriai, visame krašte kilo panika, baimė, tauta birželį pavadino „juoduoju birželiu“.
1941 metais sovietiniai okupantai trėmė į Altajaus, Krasnojarsko kr., Komijos ASSR, Tomsko sr., Kazachijos SSR.
