Vilniaus miesto taryba praeitą savaitę pritarė pasiūlymui trečiojoje Vilniaus termofikacinėje elektrinėje statyti naują iki 540 MW galios biomase kūrenamą garo katilą, kurio šilumos galia siektų 360 megavatų, o elektros galia – 180 megavatų.
Anot savivaldybės pranešimo, dabar bus pradedami ruošti dokumentai Europos Sąjungos finansavimui gauti. Projektą įgyvendintų Vilniaus šilumos tinklai.
Vilniaus valdžia, priešakyje su meru, tarsi sako Vyriausybei: „Mes grojame, o jūs šokite“. Termofikacinės elektrinės numatytos rekonstrukcijos vertė yra 720 mln. litų. Gal tai būtų ir deramas lėšų panaudojimas, jei jis atitiktų šalies šilumos ūkio plėtros poreikius.
Vyriausybė šiandien dar neturi patvirtintos 2014–2020 metų Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos ir tokie skuboti Vilniaus miesto savivaldybės sprendimai strateginiais klausimais nesuprantami. Be to, savivaldybė buvo sutarusi su UAB „Lietuvos energija“ bendradarbiauti rekonstruojant jėgainę, tačiau savivaldybės patvirtintas jėgainės atnaujinimo planas parengtas be „Lietuvos energijos“, kuri ketino statyti mažesnės galios katilą. Savivaldybė buvo sulaukusi ir Energetikos ministerijos patarimų neskubėti priimti sprendimo, kuris vėliau galimai prieštarautų strategijoje numatytoms šilumos ūkio efektyvumo didinimo priemonėms.
Priminsiu, kad kovo 19 d. Seimo aplinkos komiteto organizuotoje konferencijoje „Atliekų deginimo įmonių poreikis Lietuvoje“ buvo pasakyta, kad specialistų skaičiavimu, Lietuvai pakanka dviejų ar trijų atliekų deginimo gamyklų. Jei tokių įmonių skaičius bus didesnis, tai šiukšles tektų importuoti iš kitų šalių. Ar to reikia Lietuvai?
Po tokių Vilniaus miesto valdžios sprendimų, kyla daug ir kitokių klausimų: ar vienoje vietoje nesusikaups per didelis kiekis energetinių objektų, ar aplinkos tarša neviršys ribinių verčių, ar tai atitiks Nacionalinę šilumos ūkio plėtros programą, kam toks skubėjimas? Deja, atsakymų į juos neturime.
