„NATO karinė vadovybė vakar perspėjo, kad yra realus pavojus, jog Rusijos karinės agresijos kitais taikiniais gali būti Moldovos Padnestrės sritis ir Rytų Ukraina, prie kurios sienų yra sukoncentruotos didelės karinės Rusijos pajėgos. Galime spėti, kad NATO karinė vadovybė tokį viešą pareiškimą daro remdamasi savo turimais žvalgybos duomenimis. Į tokį NATO karinės vadovybės viešą pareiškimą visi turime atkreipti patį rimčiausią dėmesį, nes tokiais pareiškimais paprastai nėra mėtomasi į kairę ar dešinę.
Praėjusios savaitės pradžioje mūsų Valstybės saugumo departamentas (VSD) paskelbė savo viešą ataskaitą, kurioje nuskambėjo keletas perspėjimų, į kuriuos, atrodo, Lietuvoje iki šiol nėra atkreipta pakankamai dėmesio, nors perspėjimai yra taip pat susiję su Rusijos agresyvėjančia politika dėl visų kaimynų. Kas vartė ir skaitė ataskaitą, tas atkreipė dėmesį pirmiausia į ryškiausius ataskaitos momentus – Rusijos agentų, dirbančių ambasadoje, ir jų susitikimų su Lietuvos politologais ar ekspertais nuotraukas. Tačiau mažai dėmesio buvo skirta kitiems ataskaitos teiginiams, kurių nelydi nuotraukos ar konkrečios pavardės, bet kurie, žinant VSD veiklos praktiką, yra taip pat paremti konkrečia žvalgybine informacija, nors ir neatskleidžiama viešoje ataskaitoje. Tačiau kai kurie tokie teiginiai negali likti be mūsų dėmesio, ypač kad Lietuvos vidinės politinio ir viešo gyvenimo šių dienų realijos akivaizdžiai įrodo, jog VSD yra teisus savo teiginiais perspėdamas mus visus dėl kai kurių reiškinių, susijusių su Rusijos įtakomis.
Pacituosiu tris VSD ataskaitos teiginius, kurie mums visiems turi kelti susirūpinimą ir ta proga išdėstysiu keletą komentarų.
Pradėsiu nuo kaip niekada didelio VSD dėmesio lietuviškam verslui, turinčiam didelių verslo interesų Rusijoje, ir todėl potencialiai tampančiam Rusijos specialiųjų tarnybų dėmesio objektu, siekiant jį paversti Rusijos „minkštųjų galių“ instrumentu, ir, deja, kaip rodo šis laikmetis, tokiu ir tampančiu:
1. „Lietuvos vidaus ir užsienio politikai paveikti užsienio valstybė naudoja įvairius tiek minkštosios, tiek kietosios galios svertus./.../ Taip pat tradiciškai buvo išnaudojami ekonominiai ir energetikos svertai, diskredituojami Lietuvos energetinę nepriklausomybę suteiksiantys projektai, per užsienyje veikiančius verslo atstovus buvo siekiama paveikti Lietuvos politikus“;
„Pagrindiniai Rusijos žvalgybos tarnybų taikiniai Lietuvoje: /.../ verslininkai, palaikantys ryšius su politikais ar aukštas pareigas užimančiais valstybės tarnautojais ar pareigūnais“;
„Motyvais bendradarbiauti su Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis gali būti: finansiniai interesai (skolos, noras gyventi prabangiai, pelningi verslo sandoriai Rusijoje ir pan.);/.../“;
„Rusijos žvalgybos iš /Rusijos/ teritorijos taikiniai yra Lietuvos piliečiai, kurie /.../ palaiko verslo ryšius su Rusijos subjektais“;
„Rusijos FSB stebi ir bando verbuoti šioje šalyje dirbančius mūsų diplomatus ir verslininkus /.../. FSB yra įgaliota atlikti kontržvalgybos darbą visuose Rusijos ūkio ir ekonomikos subjektuose bei vykdyti užsienio investicijų kontrolę. Šie įgaliojimai leidžia FSB darbuotojams palaikyti pastovius kontaktus su Rusijoje dirbančių Lietuvos verslo įmonių atstovais. /.../ Jei verslininkai nesutinka teikti informaciją, FSB kaip spaudimo priemonę gali naudoti įvairius administracinius svertus“;
„Rusijos žvalgybos tarnybos naudoja tradicinius įtakos operacijų metodus /.../, bando formuoti Rusijai naudingą Lietuvos politikų, diplomatų ir verslininkų požiūrį per neoficialius asmeninius kontaktus. Tendencinga ir tikrovės neatitinkanti informacija, kuria siekiama sukelti rezonansą Lietuvos viešoje erdvėje, platinama Rusijos žiniasklaidoje ir internete“.
Tokie VSD perspėjimai pasirodė ne veltui. Lietuvos verslas pastaruoju metu pažėrė nemažai įrodymų, kad VSD viešai išsakytas susirūpinimas yra pagrįstas.
Pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje garsiai nuskambėjo stambaus verslininko Viliaus Kaikario pareiškimai, kaltinantys Lietuvos valdžią, kad ji užima ir garsiai reiškia principingą poziciją, kritišką Rusijos agresijai Kryme. Dar daugiau, prieš kelias dienas V. Kaikaris garsiai paragino Lietuvą prieš bet kokią Rusijos agresiją iškelti „baltą vėliavą“, nes bet kokia kitokia pozicija būtų labai žalinga jo verslui, turinčiam tamprių sąsajų su Rusija.
Ponas Kaikaris savo pirmąjį pliūpsnį pareiškimų padarė prieš daugiau nei savaitę, po to, pasirodo, skubiai nuvyko į Rusiją, ten praleido savaitę, o grįžęs dar kartą pakartojo savo raginimą Lietuvai iškelti „baltą vėliavą“. Negali atsikratyti spėjimo, kad ir pirmą, ir antrą kartą p. Kaikaris darė tokius pat šokiruojančius pareiškimus tik tam, kad juos išgirstų atitinkamos Rusijos žinybos, užskaitytų p. Kaikario pastangas ir leistų jo asmeniniam bizniui toliau klestėti Rusijos rinkose. P. Kaikariui nesvarbu, kokią žalą jis padaro Lietuvos visuomenei, skleisdamas tokias nusikalstamas iniciatyvas, jam svarbu, kad jo pastangas įvertintų Rusijos valdžia.
Galima būtų nekreipti dėmesio į neprotingas p. Kaikario kalbas, jeigu tai būtų tik pavienis įžūlus atvejis ir jei tai nebūtų tik ledkalnio viršūnė. O ledkalnis yra visas gana gausus būrys Lietuvos verslo, turinčio tamprių ekonominių ryšių su Rusija, ir dažnai veikiančio Lietuvoje Rusijos politinių ir visuomeninių interesų labui. Veikiančio gal labiau sofistikuotai, labiau pasislėpus nei p. Kaikaris, bet ir labiau pavojingai.
Prieš pusantro mėnesio, vasario pradžioje, dar nieko nežinodami apie būsimąją VSD ataskaitą, mes paskelbėme savo strateginį dokumentą „Minkštąją Rusijos sulaikymo strategiją“, kurioje daug dėmesio skyrėme analizei to, kaip Rusija, siekdama savo agresyvių užsienio politikos tikslų, išnaudoja vadinamuosius „minkštosios galios“ instrumentus ir kaip šiais instrumentais tampa Lietuvos verslas, turintis didelių interesų Rusijoje.
Noriu priminti, kad mūsų parengtame dokumente mes kalbėjome apie tai, kad Lietuvos viešajame ir politiniame gyvenime ypač aktyvus yra verslas, turintis ar turėjęs stambių verslo interesų Rusijoje. Tuo šis verslas ryškiai skiriasi nuo lietuviško verslo, kuris yra orientuotas į vidaus ar Vakarų rinkas. Kalbėdami apie verslą, kuris turi sąsajų su Rusija ir yra aktyvus Lietuvos politiniame gyvenime, mes dar nežinojome Kaikario veiklos, todėl minėjome viešai žinomas V. Uspaskicho, G. Žiemelio, R. Karbauskio, A. Janukonio sąsajas su Rusija, ankstesnę „Achemos“ veiklą, minėjome šio verslo aktyvų dalyvavimą pastarojo meto svarbiuose viešuose procesuose, kurie visi pasižymėjo Rusijos interesais – inicijuojant referendumą ir aktyviai agituojant prieš Visagino atominę elektrinę (VAE), agituojant ir veikiant prieš LNG terminalą, aktyviai remiant viešas akcijas prieš skalūninių dujų paiešką ar remiant šiandieninį antieuropietišką referendumą prieš žemės pardavimą ES piliečiams (pastarasis pasižymi jau ir tuo, kad jo agitatoriai atvirai mojuoja Rusijos vėliava).
V. Kaikaris, atvirai agituodamas ir Lietuvoje palaikyti agresyvią Rusijos poziciją, teisingai pamini, kad vienas iš didžiausių mūsų nepriklausomybės iškovojimų yra žodžio laisvė. Tačiau jis užmiršta kitą šventą konstitucinę pareigą – ginti Tėvynę. Rusija pradėjo atvirą informacinį karą prieš visus, kurie nesutinka su jos įvykdyta agresija prieš Ukrainą. Pradėjo informacinį karą ir prieš Lietuvą. Mes turime pareigą gintis. Taip pat ir prieš p. Kaikarį, kuris šiame kare pasirinko Rusijos pusę. Todėl kiekvienas turi atsiminti Baudžiamojo kodekso 118 straipsnį:
„Padėjimas kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką
Tas, kas taikos metu padėjo kitai valstybei ar jos organizacijai veikti prieš Lietuvos Respubliką – jos konstitucinę santvarką, suverenitetą, teritorijos vientisumą, gynybos ar ekonomikos galią, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų.“
Kaip šis straipsnis turi būti taikomas, turi atsakyti prokurorai ir VSD. Bet akivaizdu, kad šiandien gyvename tokiomis sąlygomis, kai kita valstybė intensyviai siekia veikti prieš mūsų konstitucinę santvarką, gynybos (taip pat ir informaciniuose karuose) ar ekonomikos galią, o kai kas iš mūsų verslo yra pasiruošę jai padėti. Nesinori vartoti „penktos kolonos“ terminų, bet su apgailestavimu tenka prisiminti, kad istoriškai apie „penktas kolonas“ Lietuvoje pradėdavome kalbėti tik po to, kai tos kolonos pagalba būdavome okupuoti. Gal šį kartą verta apie tai pradėti kalbėti jau dabar?
2. Antra citata iš VSD ataskaitos, kuriai verta skirti ypatingą dėmesį, yra ši:
„Savo interesams Baltijos valstybėse įgyvendinti Rusija siekia išnaudoti ir Vilniaus krašto problematiką. Kai kurių Vilniaus krašto lenkų bendruomenės lyderių veikla ir keliami reikalavimai atitinka Rusijos užsienio politikos tikslus. Rusijos ambasada Vilniuje išskirtinai aktyviai palaiko etniniu pagrindu suformuotų partijų vienijimąsi prieš rinkimus, bendrą „aktualių“ problemų viešinimą.“
Nors VSD nesako, apie kuriuos lenkų bendruomenės lyderius taip teigia, tačiau akivaizdu, kad tai teiginiai, kuriuos asmeniškai pats V. Tomaševskis visiškai nesenai dar kartą patvirtino, kai, kalbėdamas apie naują Ukrainos valdžią, jis pasirinko ir išdėstė ne Varšuvos ir Vilniaus, bet Maskvos požiūrį, kad naujoji Ukrainos valdžia yra pavojingi nacionalistai ir beveik fašistai.
Keista, kad į šį VSD teiginį iki šiol niekaip nesureagavo premjeras A. Butkevičius. VSD tiesiogiai perspėja, kad vienas iš valdančios koalicijos partnerių vykdo tokią politiką, kuri atitinka Rusijos užsienio politikos tikslus, o socialdemokratai į tai atsako totaline tyla. Kuo toliau, tuo labiau tokia tyla darosi panašesnė į tylų bendradarbiavimą.
Bet dar labiau į šį VSD teiginį dėmesį turėtų atkreipti oficialioji Varšuva ir jos Užsienio reikalų ministerija, kurios dėka per pastaruosius keletą metų Varšuvos santykiai su Vilniumi buvo paversti V. Tomaševskio pareiškimų įkaitais. Po šių VSD atvirų teiginių tenka konstatuoti, kad Varšuvos pastangomis V. Tomaševskiui suteikus „ypatingas teises“ mūsų tarpusavio santykiuose, tuo pačiu Varšuvos ir Vilniaus strateginiai santykiai buvo paversti Maskvos įkaitais. Šiandieninių grėsmių akivaizdoje yra dalykų, kuriuos santykiuose su Varšuva Lietuva turi ištaisyti, bet taip pat yra ne mažiau svarbių dalykų, kuriuos ir Varšuva turi ištaisyti.
3. Trečia citata iš VSD ataskaitos skirta Rusijos specialiųjų tarnybų pastangoms diskredituoti svarbiausius strateginius energetikos projektus (dar kartą verta pacituoti dalį citatos, kurią citavau iš pat pradžių):
„Lietuvos vidaus ir užsienio politikai paveikti užsienio valstybės naudoja įvairius tiek minkštosios, tiek kietosios galios svertus. Valstybės saugumo departamentas nustatė /.../ taip pat tradiciškai buvo išnaudojami ekonominiai ir energetikos svertai, diskredituojami Lietuvos vykdomi energetinę nepriklausomybę suteiksiantys projektai, per užsienyje veikiančius verslo atstovus buvo siekiama paveikti Lietuvos politikų sprendimus.“
Dar vienoje vietoje VSD vėl išsako savo susirūpinimą Rusijos specialiųjų tarnybų pastangomis diskredituoti svarbius energetikos projektus:
„Rusijos žvalgybos tarnybas domina: /.../ strateginiai energetikos projektai, jų politinis palaikymas/nepalaikymas ir galimybės diskredituoti.“
Ko gero pirmą kartą savo viešose ataskaitose VSD taip primygtinai atkreipia dėmesį į tai, kaip Rusijos specialiosios tarnybos stengiasi diskredituoti Lietuvai svarbius energetinius projektus. Tai VSD konstatuoja, kalbėdamas apie tai, ką stebėjo ir matė 2013 metais.
Ir nors VSD tiesiogiai nepamini nė vieno konkretaus tokių diskreditavimo pastangų atvejo, tačiau prisimenant visus praėjusius 2013 metus negali nepastebėti, kad daugiausia viešai matomų pastangų, siekiant vykdyti tokią diskreditavimo veiklą, buvo siejama su Artūro Skardžiaus ir jo vadovaujamos komisijos veikla.
Nenustoja stebinti toks Skardžiaus „atkaklumas“, kai nepaisant jau ir anksčiau pačiai komisijai išsakyto VSD perspėjimo dėl Rusijos specialiųjų tarnybų pastangų, nepaisant paties premjero viešai išsakyto perspėjimo Skardžiui, nepaisant „Klaipėdos naftos“ vadovų atviro įvardijimo, kiek pavojingos terminalo projektui yra nesustojančios Skardžiaus pastangos diskredituoti šį ir kitus projektus, pats Skardžius nesiruošia sustabdyti savo kenkėjiškos veiklos.
Tai, ką jis vadina „komisijos išvadomis“, yra popierius, nieko bendro neturintis su tyrimo metu gauta informacija. Dalis labai svarbios informacijos, nesutampančios su asmeniniu Skardžiaus požiūriu, yra nuslepiama. Pavyzdžiui, A. Skardžius išvadose ir toliau bando melagingai teigti, kad terminalo statybos ir laivo nuomos finansinis modelis labai nuostolingas ir nuslepia, kad pasirinkto modelio pagrįstumą pastaruoju metu tikrino ir Valstybės kontrolė, ir dabartinės Energetikos ministerijos nusamdyti nepriklausomi auditoriai, ir Europos Komisijos ekspertai. Visi padarė tą pačią išvadą, kad finansinis modelis yra pagrįstas ir atitinka pasaulinius standartus. Komisija buvo apie tai informuota, bet A. Skardžius savo išvadose tai nuslepia ir vis tiek bando teigti priešingai.
Iš pradžių man atrodė, kad A. Skardžiui tiesiog neužtenka išminties, patirties ir elementaraus politinio padorumo tokį tyrimą atlikti taip kaip priklauso – solidžiai ir objektyviai, bet kuo toliau, tuo labiau matau, kad už tokių nesibaigiančių pastangų slypi nesustojantis noras svarbiausius energetikos projektus tiesiog diskredituoti. Kaip sako VSD, to siekia ir Rusijos specialiosios tarnybos.
Nuo 2008 metų, suvokdami, kokią grėsmę Lietuvai kelia mūsų energetinė priklausomybė, mes iš esmės ėmėmės pertvarkyti mūsų energetiką ir įgyvendinti visą eilę svarbių energetikos projektų, kurie iki tol buvo įgyvendinami tik žodžiais. Šiandieninė Rusijos agresyvi politika akivaizdžiai įrodo, kad mes buvome teisūs. Mums daugelį dalykų pavyko išjudinti, gerai, kad dabartinė valdžia tuos darbus tęsia. Kai pradėjome įgyvendinti didžiuosius projektus, susidūrėme su dideliu pasipriešinimu, kurio priešaky stovėjo „Gazprom“, „Rosatom“ ir pats Kremlius. Matydavome jų tiesiogines pastangas, matydavome ir netiesiogines pastangas stabdyti projektus, išnaudojant savo įtakas lietuviškam verslui ar politikams. Mums pavyko apginti didžiuosius projektus nuo „Gazprom“, tikiuosi, kad pavyks apginti ir nuo Skardžiaus. Nors tuo turėtų užsiimti pati valdanti dauguma.
Tačiau neatmetu ir tokios galimybės, kad mes būsime priversti kreiptis į Lietuvos teisėsaugos institucijas tam, kad Lietuva būtų efektyviau apginta nuo to, dėl ko perspėja VSD – nuo Rusijos specialiųjų tarnybų pastangų diskredituoti svarbiausius energetikos projektus ir nuo A. Skardžiaus, kuris tokiose pastangose aktyviai dalyvauja.
Rusijos agresija turi bent vieną naudingą dalyką – kaip ryškalas fotografijų gamybos procese, ji išryškina viską, kas iki tol buvo tik nuspėjama. Kai daugelis dalykų išryškėja, reikia prisiminti garsiąją Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) frazę: „Nebijokime matyti to, ką matome.“ Taip ir mes šiandien – neišsigąskime pamatę, kiek daug yra pasiruošusių tarnauti ar jau tarnaujančių Maskvai. Tiesiog susitvarkykime gynybą. Ne tik karinę.“
Andrius Kubilius,
Seimo opozicijos lyderis
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas
