 |
| Seimo kanceliarijos (aut.- Džoja Barysaitė) nuotrauka |
Laikas nenumaldomai bėga ir nuo tos lemtingos sausio nakties mūsų valstybė pakrypuodama tai dešinėn, tai kairėn, patrūkčiodama ir pirmyn, ir atgal nuėjo sunkų, bet labai prasmingą ir gana vaisingą kelią. Per tą laiką Lietuvoje jau spėjo užaugti pirmoji laisvos Lietuvos karta – tai daugelio iš mūsų vaikai. Taip jau buvo lemta, kad Sausio 13-oji įsirėžė į mūsų Tautos istoriją, kaip be galo svarbus kulminacinis ir netgi simbolinis įvykis, kurio metu galutinai prasiveržė mūsų Tautos begalinė viltis, valia ir ryžtas vėl ištrūkti iš vergijos, turėti ir apginti savo, būtent savo, o ne iš už „Raudonų Kremliaus sienų“ sunkiai sveiku protu suvokiamų diktatūrinių rėžimų engiamą valstybę, kurios jie net valstybe nelaikė ir jokios tautos jie nepripažino – tik pilką tarybinę liaudį.
Dėl labai skaudžių, bet tikrai labai prasmingų aukų Sausio 13-oji atskleidžia ir tragiškąją mūsų laisvės pusę, kuri, pasirodo, simboliškai primena, kad prarastą laisvę nėra taip lengva susigražinti. Todėl visada ją reikia branginti ir visomis išgalėmis ginti.
Tada – 1991 metais naujai susikūrusi mūsų valstybė dar tik ieškojo kelių, kaip ištrūkti iš sovietinės imperijos gniaužtų ir tada ji buvo iš pasalų labai netikėtai užpulta pačiu sunkiausiu momentu, todėl pati svarbiausia spontaniška „barikada“, stabdanti eilinį mūsų valstybės sugriovimą, jos piliečių tolimesnį žeminimą ir gniuždymą tą Sausio 13-osios naktį ir dar po to ilgus aštuonis mėnesius buvo tų neginkluotų atsikuriančios Lietuvos piliečių, būtent tų, kurie tikėjo šios valstybės ateitimi, valia ir ryžtas bei mirtino pavojaus akivaizdoje jų tvirtai susikibusios rankos ir suremti pečiai.
Nors pavojaus akivaizdoje pasirinkimų laisvės gynėjai, kaip ir visi kiti Lietuvos žmonės, turėjo tikrai labai daug ir labai gundančių, pavyzdžiui, išsigąsti, pasitraukti, pasiduoti, o gal netgi išduoti ar imti ir pakolaboruoti (o juk už tai Kremlius buvo labai dosnus – buvo galima labai saldžių saldainių iš ten gauti!), o gal bent jau šiltoje lovoje pagulėti, pamiegoti, abejingai palaukti ir pasižiūrėti – o kas gi bus toliau? O kam iš viso rizikuoti, o gal kiti viską sutvarkys, o gal nesutvarkys ir vėl viskas liks po senovei? Kam nors ramiai lovoje miegant gal net atrodė, o koks gi skirtumas, kas čia Lietuvoje bus – juk kai kurie jau buvo beveik pripratinti taip „ramiai“ gyventi, kai iš Maskvos vienareikšmiškai viską nurodydavo ir įsakydavo, kaip gi viskas turi būti, ką kada daryti arba ko nedaryti, kiek kokių detalių tankams pagaminti, kada ir kiek mūsų vaikų į sovietų kariauną atiduoti. Netgi ką skaityti, ką rašyti, ką groti ir dainuoti, ką kalbėti arba kuo džiaugtis ir dėl ko liūdėti... Viskas buvo įsakmiai iš Kremliaus nurodyta. Štai toks, atrodytų, lengvas ir aiškus tada buvo tos pilkos tarybinės liaudies gyvenimas. Bet ne – lietuviai – tai ne tokia tauta. Pasirodo, tokios „ramybės“ jiems tikrai nereikia. Ir todėl manau, kad Sausio 13-toji prasidėjo ne tada – ne 1991 metų sausį ir ne 1990 kovo 11-ąją, – tai labai sudėtinga mūsų valstybės dalia, kuri buvo suformuota tūkstantmetės istorijos, šlovingų pergalių, skausmingų pralaimėjimų, niekšingų išdavysčių, gėdingo nusižeminimo ir begalinės vilties kada nors vėl viską ištaisyti ir sutvarkyti būtent taip, kaip mums patiems reikia.
Tačiau, kaip bebūtų gaila, bet Sausio 13-toji ir nesibaigė tada – 1991 metų sausį, nei tų pačių metų rugpjūtį, kai kaimyninėje Rusijoje laikinai prasiskleidė gležnas demokratijos žiedelis, nei rugsėjį, kai Lietuvą, kaip nepriklausomą valstybę pagaliau vėl pripažino dauguma pasaulio valstybių, nei vėliau – išėjus sovietų kariaunai, nei įstojus Europos Sąjungą ar netgi į NATO.
Be jokios abejonės, įvairūs išbandymai mūsų valstybės vis dar laukia ir ateityje. Todėl labai skaudu girdėti kai kurių aukštų pareigūnų naivius pasisakymus: „Na, jeigu kas, tai mus apgins NATO, patiems čia labai persistengti nereikia, pailsėkim, pažiūrėkim“ ir panašiai.. Iš daugkartinės asmeninės patirties labai gerai žinau, kaip yra sunku apginti žmogų, kuris pats nerodo jokio ryžto ir valios pasipriešinti smurtui ir prievartai, o ką jau bekalbėti apie valstybę. Manau, kad tai yra beveik neįmanoma.
Todėl nereikia turėti iliuzijų, kad jeigu nesiginsime patys, tai mūsų tikrai niekas niekada neapgins. Juolab, kad mes, kaip rodo dar visai nesena Sausio 13-osios patirtis, nesame tokie jau silpni. Juk tada, netgi būdami okupuoti ir esant itin nepalankiai padėčiai, sugebėjome padaryti, atrodytų, visiškai neįmanomą žygdarbį ir ne tik Sausio 13-ąją, bet daugiau nei aštuonis mėnesius atsilaikyti prieš techniškai geriau ginkluotą agresorių, kuris pats, neatlaikęs savo smurto, labai greitai užspringo krauju, galų gale žlugo ir subyrėjo į šipulius. Neabejotinai – tai buvo labai didelis Lietuvos nuopelnas ir pasauliui parodytas pavyzdys, kuris toliau buvo sėkmingai naudojamas netgi tokioms didelėms valstybėms, kaip Rusija ir Ukraina, bent jau laikinai išlaisvinti iš sovietmečio gaivalo.
Istorijos ratas nenumaldomai sukasi – keičiasi technologijos, sąlygos ir aplinka, bet visada išlieka pastovūs valstybės ir tautos pagrindiniai egzistavimo ir išlikimo principai. Kai valstybėje ar bet kokioje bendruomenėje nebelieka pakankamai valios ir ryžto saugotis ir gintis nuo agresijos, tada ji neišvengiamai tampa pasmerkta vergovei arba netgi visiškai pašalinama iš tolimesnės pasaulio raidos.
Deja, šiuo metu Rytuose vėl labai ryškiai „nuraudo“ dangus, o tai, kaip žinia, mums nėra labai geras ženklas, todėl vis dažniau pasigirsta dvejonių: „O jeigu reiks, tai ar tikrai NATO mus gins, o gal negins?“ Tačiau juk tai, mes patys, su mūsų unikalia Sausio 13-osios patirtimi, turime gebėti ne tik save, bet ir apginti savo sąjungininkus.
Kadangi gyvename labai sudėtingoje aplinkoje, todėl kiekvienas tikras šios šalies pilietis, na bent jau kiekvienas vyras, turi būti labai gerai parengtas galimiems netikėtumams (Plojimai) ir gebėti efektyviai priešintis bet kokiai agresijai. Su visa pagarba visiems Lietuvos kariūnams ir ypač savanoriams ir kariams profesionalams, kurių kariniais gebėjimais ir kompetencijomis nei kiek neabejoju, bet be visos efektyviai priešintis galinčios visuomenės aktyvaus palaikymo Jiems atsilaikyti tikrai nebūtų lengva. Todėl manau, kad optimizuota karinė tarnyba turi būti privaloma kiekvienam Lietuvos vyrui (Plojimai), o ne tik saujelei savanorių arba „loterijos būdu“ atrinktų šauktinių. Kai kiekvienas bus gerai paruoštas tai ir tikimybė, kad kada nors galbūt reiks ginklu ginti savo šalį žymiai sumažės, nes bet kokiam agresoriui būsime tikrai labai „neskanūs“ ir „neįkandami“. Kadangi brandus ir tinkamai paruoštas valstybės pilietis – tai ir yra pats galingiausias ginklas, kuris užtikrina, kad mūsų visų valstybė – Lietuva – visada išliktų saugi, nepriklausoma, gyvybinga ir kūrybiška.
Tikiu, kad Lietuvos dvasia kuri itin ryškai atsiskleidė Sausio 13-osios naktį niekada neišblės Lietuvių širdyse ir padės mums toliau kurti ir stiprinti mūsų valstybę.
Širdingai ačiū Jums visiems už galimybę pasisakyti šiame iškilmingame posėdyje ir už Jūsų visų dėmesį. Labai ačiū.
Arūnas Ramanavičius, Vilniaus universiteto profesorius habilituotas daktaras
