 |
| Seimo kanceliarijos (aut.- Džoja Barysaitė) nuotrauka |
Dieną prieš Sausio 13-osios įvykius ir kartu kitomis greitosios medicinos pagalbos brigadomis ir reanimacine brigada budėjau prie Aukščiausios Tarybos. Buvo labai daug žmonių ir sklandė nuojauta, kad kažkas turi įvykti. Kadangi prieš tai dvi naktis buvau nemiegojusi, tai nutariau baigus pamainą grįžti į namus, tačiau su savimi pasiėmiau tvarsčių atsargą medikamentų dėžę, įtvarų ir parsivežiau į namus. Susitariau su greitosios dispečerine, kad jeigu aš paprašysiu rezervinio automobilio, kad skubiai man atsiųstų. Gyvenau netoli Greitosios pagalbos. Kai pamačiau, kad puolamas Televizijos bokštas, paskambinau į Greitosios dispečerinę, staiga man atsiuntė greitosios mašiną ir visu greičiu su garsiniais ir šviesos signalais nuvažiavome prie bokšto. Iš teisų ką pamačiau, tai sunku apsakyti, koks buvo vaizdas.
Tai buvo tikras karas: šaudymas, dūmai, tankų trenksmas, žmonių klyksmas ir daugybė sužeistųjų. Tankai trukdė mums privažiuoti su greitąja arčiau į patogesnę vietą, kad galėtume teikti pagalbą. Iš karto prie mūsų greitosios pagalbos mašinos prinešė vieną po kito keturis sužeistuosius ir aš pamačiau, kad jie žuvę. Mane iš tiesų apėmė didžiulis stresas ir tikrai išsigandau. Greitai įšokau į greitosios automobilį ir paprašiau, kad iškviestų kiek galima daugiau mūsų brigadų, nes labai daug sužeistųjų ir reikia teikti pagalbą. Aišku, brigados lėkė kaukdamos per visą miestą, kad kuo skubiau atvažiuotų. Buvo toks kaip ir chaosas, blaškymasis. Tada nutariau, kad reikia užsiimti vadovavimu ir pradėjau vadovauti brigadoms, o taip pat pati teikiau pagalbą.
Labai greitai pritrūkome tvarsčių, aplinkiniai gyventojai nešė paklodes, plėšė ir stabdėme kraujavimą, palaikėme gyvybines funkcijas ir vežėme į ligonines. Ligoninės pranešė dispečerinei, kad daugiau nevežtų, nes nėra kur dėti sužeistųjų. Tada vežėme jau ne pagal paskirtį į kitas ligonines.
Kada daugumas sužeistų buvo išvežta, suteikta pagalba, mes, trys gydytojai, nusivilkome striukes, likome su baltais chalatais ir fonendoskopais ant kaklo. Bokštas buvo užimtas, priėjome prie apsauginių aplink bokštą ir paprašėme, kad mus įleistų apžiūrėti, nes laisvės gynėjai pasakė, kad bokšte yra sužeistų ir reikia suteikti pagalbą. Kai mes priėjome, jie į mus pakėlė automatus ir neleido. Vienai mūsų medicinos felčerei G. Kondrotaitei pavyko įsiprašyti, kad įleistų. Ji įėjo į bokštą, tačiau ten mūsų sužeistųjų nebuvo, o bokšto šturmuotojai gulėjo sugulę ant grindų, pasirėmę alkūnėmis ir šalia laikė automatus.
Kada buvo išvežti visi sužeistieji viskas lyg ir aprimo. Staiga prie Televizijos bokšto prožektorių šviesoje pasirodė kolaborantas J. Jarmalavičius ir prie garsiakalbį pranešė, kad žmonės skirstytųsi į namus, kad jie dabar saugūs, ramūs, valdžia jų rankose ir kad užimta Aukščiausioji Taryba. Žinoma, tarp žmonių kilo baisi panika. Kai kurie rovė nuo galvos plaukus ir visi klausinėjo: nejaugi tai tiesa? Aš ir pati išsigandau, galvojau, nejaugi jau viskas pralaimėta, o tiek žuvusių. Tada greitai įšokau į greitosios mašiną, radijo ryšio pagalba susisiekiau su budinčia brigada budinčia prie Aukščiausiosios Tarybos ir kai sužinojau, kad viskas ramu, greitai paskelbiau kitoms brigadoms ir mes pasakėme žmonėms, kad viskas gerai, kad Aukščiausioji Taryba neužimta.
Tada visas stresas, kurį patyrė išgirdę tą baisią žinią aplinkiniai žmonės, buvo antroji siaubo banga. Žmonėms įvyko miokardo infarktai, insultai, hipertenzinės krizės vėl pradėjo nešti žmones. Vieną po kito guldėme ant neštuvų, teikėme pagalbą ir vežėme į ligoninę. Kai viską baigėme, buvome leisgyviai.
Apie 6 valandą ryto visi susirinkome į Greitąją pagalbą, į savo centrą ir tiesiog negalėjau nusiraminti. Jau trys naktys buvo nemiegotos, niekas negalvojo apie miegą, jautėme tik didžiulį stresą. Ir tokia viena kaip ir džiugesnė buvo mums žinia, kaip kitą dieną po įvykių staiga atvyksta iš Ukrainos iš Lvovo du greitosios didžiuliai automobiliai ir keturi gydytojai mums padėti. Atvežė didžiulę labdarą – švirkštai, tvarsliava, kraujo pakaitalai, įtvarai. Ir patys buvo pasiryžę padėti mums pabudėti, pakeisti mus, kad mes nors kiek pailsėtume.
Sunku žodžiais nusakyti tą bendrumo, ryžto, susikaupimo ir nusiteikimo jausmą, kurį mes jautėme iš mus aplinkui supančių žmonių. Greitosios medikai kartu su kitais darbuotojais atlikome savo pareigą Lietuvai ir, manau, atlikome kaip pridera.
Vanda Pumputienė, Greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus pavaduotoja
