Šiandien lankėmės apžvalginėje ekskursijoje „Tuskulėnų dvaro paslaptys“. Ekskursijos gidė savo pasakojimu apie dvaro teritoriją perkėlė mus į 1944 m. 
Sovietmečiu aukšta tvora aptverta teritorija turėjo, ką slėpti. Vieta atitiko tuometinius saugumo reikalavimus: aplinkui gyventojų nebuvo, apaugusi medžiais, netoliese Šiaurės (karinis) miestelis. Ši vieta tik 3 km nutolusi nuo sušaudymo vietos NKGB–MGB vidaus kalėjimo, todėl vežti toli nereikėjo. Čia pat, netoli Vilniaus centro, NKGB vadovybė 1944 m. ir įrengė masinę kapavietę. Kas vyksta už aukštos sienos, buvo kruopščiai slepiama. Buvo naudojamos įvairios maskavimo priemonės – ant pastatų net antenų pristatė, norėdami sukurti karinio objekto vaizdą, kad niekam nekiltų klausimų, kodėl čia uždara ir saugoma. Būta pasakojimų, kad uniformuotas vyras vaikščiodavo po teritoriją ir šaudė į kates, šunis ir varnas. Žmonės galvojo, kad jis išprotėjęs. Dabar galima numanyti, kad jis tai darė norėdamas atbaidyti visokius gyvius, kurie galėjo iškasti šviežias kapaduobes.
Dokumentuose, rastuose po nepriklausomybės atgavimo, ši vieta buvo pažymėta X. Šioje teritorijoje rastos dvi laidojimo vietos – kur tuomet stovėjo garažas buvo užkasta virš 600 palaikų, ir šiek tiek atokiau – 100. Palaikų identifikacija vyksta jau 10 metų, bet dar tik nedidelė dalis yra identifikuota. Yra žinoma, kad 613 žmonių čia buvo užkasta už SSRS Baudžiamojo kodekso 58 straipsnio pažeidimą – tėvynės išdavimą.
Tuskulėnų memorialinis parkas priglaudė nužudytus antisovietinio ginkluotojo pasipriešinimo kovotojus ir jų vadus, dvasininkus, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvius, Armijos Krajovos kovotojus ir kitus asmenis, neįtikusius sovietiniam totalitariniam režimui. Dvaro teritorijoje buvo rasti 724 žmonių palaikai, kurie dabar ilsisi memorialinio komplekso koplyčioje-kolumbariume.
Vincė Vaidevutė Margevičienė,
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos pirmininkė
