Nuoširdžiai dėkoju Raseinių rajono Ilgižių mokyklos-daugiafunkcinio centro direktorei Airina Juškiene, už iniciatyvą dalyvauti 9-jame nacionaliniame mažųjų rašytojų festivalyje „Lietuvos vaikai kuria pasakas“. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvos mokyklose sudaromos sąlygos ugdyti kūrybingus vaikus bei dirbti šauniems mokytojams. 
Šios mokyklos pradinių klasių mokytojos Ingridos Račickienės auklėtinės Erikos sukurta pasaką „Šypsniukas“ laimėjo gražiausios pasakos nominaciją festivalyje „Lietuvos vaikai kuria pasakas“. Kauno valstybiniame lėlių teatre Erika buvo apdovanota medaliu ir padėkos raštu. Mergaitė mielai leido pasidalinti jos sukurta pasaka: Šypsniukas
Seniai, labai seniai gyveno be galo energingas žmogus. Jį vadino Pikčiurna, nes viską uoliai griovė, niokojo ir vis buvo nepatenkintas. Jam pačiam taip gyventi visai patiko, juk blogai elgtis daug išminties nereikia, juolab jei nesvarbu, kaip jaučiasi šalia esantys... Pikčiurnai buvo malonu stebėti kitų žmonių pyktį, o ilgainiui nieko ir daryti nereikėjo, nes aplink vis daugiau piktų veidų radosi. Ėjo jis ir dalijo pyktį. Jei kieno veide pamatydavo dar likusią šypseną – tiesiog įniršdavo, plačiai išplėsdavo akis, parodydavo „nosį“, tas ir supykdavo. Pasitaikė ir tokių, kad net puolė vytis ir kažką po nosim bliovė. Jau visur buvo juoda, nyku ir pikta, o energijos Pikčiurna tebeturėjo! Kai dvyliktą kartą ėjo aplink niūrų pasaulį ir sutiko tik vienas už kitą piktesnius veidus, suprato savo darbą atlikęs. Pikčiurnai pasidarė labai liūdna, kad jo niekas nepasigenda ir niekas su juo nesipyksta (nes ir taip pikti buvo).
Gal iki šių dienų žemėje būtų tvyrojęs vien tik pyktis, jei ne staiga piktuolį užplūdęs neįprastas jausmas... Vienatvė, nereikalingumas suspaudė jo širdį lyg replėmis. Liūdesys apėmė ir ašaros upeliais tekėjo. Raudojo ir ėjo, ėjo ir raudojo... Niekas Pikčiurnos nepaklausė, kas jam nutiko, tik pyko, kad visur šlapia buvo.
Tokį šlapią ir piktą vakarą išdūlino jis į parką. Ten vešėjo labai gražus gėlynėlis. Pikčiurna negalėjo suprasti, kaip jis išliko. Jau puolė rauti, laužyti gėles ir baubti pikčiausiu balsu. Tuo metu pūstelėjo vėjelis ir nežinia iš kur ėmė kristi obelų žiedai. Lyg mažos šypsenėlės. Jomis apsnigo ir prie gėlynėlio stovinčią mergaitę. Spindinti jos šypsena nušvietė nuo piktumo ir vienišumo pajuodusį Pikčiurnos veidą. Jis dar labiau įsiuto ir toliau trypė jos gėles, o mergaitė švelniai pasiteiravo:
– Kodėl tu toks liūdnas?
– Aš piktas, o ne liūdnas! – atrėžė Pikčiurna, dar labiau supykęs, nes mergaitė atpažino tikrąją jo būseną.
– Taip, tu piktas, nes liūdi. Spėju, kad neturi nė vieno draugo ir tau jau pabodo daryti tik piktus darbus, matyti vien piktus veidus, – nenutilo mergaitė meiliai šypsodamasi.
Pikčiurna net aiktelėjo iš nuostabos, kaip ši mažylė tirpdo jo pyktį, ir dar labiau supyko, kad nevaldo savo jausmo.
– O tu pabandyk nusišypsoti! – neatlyžo mergaitė. – Tau patiks.
– Neeee, – pasipurtė Pikčiurna ir nė pats nepajuto, kad mažas šypsniukas apsigyveno lūpų kraštuose, o širdis apsalo. Juk visi žmonės sielos gilumoje yra geri, tik kiti tiesiog pamiršta tai. Pikčiurnai patiko šypsotis, o dar labiau tas pokytis jo širdies kamputyje, lyg koks drugelis ten būtų apsigyvenęs. Jautriaširdė mergaitė įžvelgė atsiradusi palankumą jai ir pasiūlė savo draugystę, tikėdama, kad „su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi“. Jos gerumo paveiktas Pikčiurna padėjo jai atsodinti gėles ir jiedu ilgai ilgai šnekučiavosi. Nejučia jį visą užliejo neįprasta šiluma, veidą papuošė šypsena.
– Gyventi reiškia mokėti valdyti savo jausmus, džiaugtis kiekviena akimirka, šypsotis, –aiškino mergaitė.
– O kaip ištaisyti savo klaidas, kaip išmokyti ir kitus šypsotis? – susirūpino Pikčiurna.
– Tai sunkus ir ilgas darbas. Tau pasiseks, tik reikia atkakliai tai daryti. Pirmyn! Ir nenusimink, jei pirmą dieną atsakydamas į tavo šypseną žmogus pasukios pirštą prie smilkinio, antrą dieną nueis, o trečią supyks burbėdamas: „Eik šalin.“ Vis vien eik ir šypsokis... O šimtąjį kartą tau šypsantis kiti atsakys tokiu pačiu, nors dar baugiu šypsniu. Šypsokis! Žinok, ką duodi, tą ir gauni.
Gal ir šiandien buvęs Pikčiurna, dabar jau Šypsniukas, dalija šypseną kiekvienam sutiktajam. Džiugu, kad jau daug šypsenų apsigyveno mumyse. O jei sutiksime liūdną veidą, vadinasi, energingasis Šypsniukas jo neaplankė ir vis dar nepabaigė savo darbo. Gal padėkime jam ir šypsotis pradėkime patys, juk tai taip paprasta?..
Erika Džiugaitė,
4 klasė,
Ilgižių mokykla-daugiafunkcis centras
Vincė Vaidevutė Margevičienė,
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos pirmininkė
