Seimo opozicijos lyderio Andriaus Kubiliaus kalba, pasakyta spaudos konferencijoje.
Du Seimo komitetai patvirtino Lietuvos ilgalaikės paramos Ukrainai strategiją.
Gera žinia yra tai, kad penktadienį du Seimo komitetai – Europos ir Užsienio reikalų – patvirtino svarbų dokumentą, kurį galima būtų pavadinti Lietuvos ilgalaikės paramos Ukrainai strategijos dokumentu. Džiaugiamės, kad Audroniaus Ažubalio ir mano pasiūlytas tokios strategijos projektas, po jo racionalaus patobulinimo komitetuose, tapo strateginiu dokumentu, kuris gali tapti svarbiu ne tik sustyguojant Lietuvos valstybinės paramos Ukrainai instrumentus, bet ir gali būti geru pavyzdžiu, kuriuo Lietuva gali paraginti ir kitas šalis, Vakarų partneres, turėti analogiškas ilgalaikės paramos Ukrainai strategijas.
Kodėl reikia tokios ilgalaikės paramos strategijos, kodėl neužtenka to, ką Lietuva iki šiol darė? Iš tiesų Lietuva labai aktyviai dirbo, išnaudodama savo galimybes įvairiuose tarptautiniuose forumuose, ypač Europos Sąjungoje (ES) ir Jungtinių Tautų Organizacijoje, kad Ukrainai būtų suteikta neatidėliotina momentinė diplomatinė parama, siekiant sustabdyti Rusijos agresiją Ukrainoje. Kai ką pavyko pasiekti, kai ko nepavyko – tačiau Lietuva gali sąžiningai pasakyti: padarėme tai, ką galėjome ir ką turėjome padaryti.
Tačiau vis labiau aiškėja, kad Vladimiras Putinas turi ne tik trumpalaikę karinės agresijos Ukrainoje strategiją, bet turi ir ilgalaikę strategiją, kurios tikslas yra išvarginti Ukrainos žmones pastovia įtampa ir karinės agresijos kuriamu chaosu, neleisti Ukrainos valdžiai visų jėgų skirti Ukrainos pertvarkai ir svarbiausių ekonominių problemų sprendimui, tikintis, kad nepriteklių ir chaoso išvarginti Ukrainos žmonės ilgainiui nusivils Porošenkos-Jaceniuko valdžia, ir per po kelių metų vyksiančiuose rinkimuose iš nusivylimo balsuos už tokias partijas, kurios bus artimos Kremliui. Tai ir yra ilgalaikė Putino strategija – skatinti Ukrainos žmonių nusivylimą ir siekti tai atspindinčio jų politinio pasirinkimo, kad tokiu būdu V. Putinas galėtų susigrąžinti politinį dominavimą visoje Ukrainoje, ne tik Donecke ir Luhanske.
Norint neleisti, kad tai įvyktų, Vakarai ir turi priešpastatyti Putino strategijai Vakarų ilgalaikės paramos Ukrainai strategiją, kurios svarbiausias tikslas ir būtų – neleisti V. Putinui pasiekti savo ilgalaikių tikslų. Lietuva viena nesustabdys V. Putino agresijos ar jo ilgalaikės strategijos Ukrainoje įgyvendinimo, tačiau Lietuva, patvirtindama savo Ilgalaikės paramos Ukrainai strategiją, rodo pavyzdį ir skatina visą Vakarų bendruomenę imtis tokių pačių ilgalaikių strategijų įgyvendinimo.
Mūsų strategijoje yra siūloma daug įvairių priemonių, kurias pati Lietuva planuoja įgyvendinti: nuo Ukrainos karininkų studijų mūsų Karo akademijoje iki bent 200 stipendijų Ukrainos studentams, kurie studijuotų mūsų universitetuose, nuo medicininės pagalbos sužeistiems Ukrainos kariams iki pagalbos Ukrainos reformoms.
Išskirčiau du svarbius dalykus, kurių pagal strategiją Lietuva sieks išnaudodama savo narystę ES:
- pirma, tai politinio ES sprendimo, kad asociacijos sutartis pasirašiusios Ukraina, Gruzija ir Moldova galėtų tapti ES narėmis, kai atitiks narystės kriterijus. Tokį sprendimą ES galėtų paskelbti per Rygoje kitais metais, birželio mėn. vyksiantį ES Rytų Partnerystės susitikimą;
- antra, pagal strategiją Lietuva artimiausiu metu inicijuos ES politines diskusijas dėl to, kad „Maršalo plano“ Ukrainai finansavimui galėtų būti panaudota iki 3 proc. ES 2014-2020 lėšų, tokiu būdu sukuriant iki 30 mlrd. eurų finansinės paramos Ukrainai instrumentą. Apie tokią iniciatyvą esu ne vieną kartą kalbėjęs ir Lietuvoje, ir tarptautiniuose forumuose, ji susilaukia vis platesnio palaikymo tarp žymiausių šios srities pasaulinių ekspertų. Džiaugiuosi, kad tai po penktadienio komitetų sprendimo tampa ir oficialia Lietuvos valstybės iniciatyva.
Dabar būtų labai svarbu, kad tokią strategiją savo sprendimu patvirtintų ir visas Seimas, taip pat, kad Vyriausybė imtųsi aukščiausio lygmens iniciatyvos kalbėtis su partneriais dėl svarbiausių šios strategijos nuostatų realizavimo. Šiandien kaip tik vyksta ES Užsienio reikalų Tarybos posėdis, tikiuosi, kad mūsų ministras pasinaudos šia proga ir pristatys Seimo komitetų patvirtintą strategiją mūsų partneriams. Lietuva, padėdama Ukrainai, padeda visų pirma sau, padeda visai Europai. Jeigu Putinas nebus sustabdytas Ukrainoje, jis nebus sustabdytas ir mūsų pasienyje. Tą turime suvokti labai aiškiai.
MMA ir mažai uždirbančių atlyginimai bei pensijos.
Nenustoja stebinti valdančioji koalicija – neįmanoma suprasti, kaip buvo rengiamas biudžetas ir ką tuo metu, kai finansų ministras ir premjeras su koalicijos partneriams atstovaujančiais ministrais priėmė sprendimą dėl kitų metų biudžeto, veikė kiti koalicijos partnerių lyderiai: Loreta Graužinienė, Viktoras Uspaskichas, Rolandas Paksas. Pastarieji tik šiuo metu pabudo ir prisiminė jau ne vieną kartą grotą ir atsibodusią tą pačią populistinę plokštelę – kad jie reikalauja didesnio minimalaus mėnesio atlyginimo (MMA) ir didesnių atlyginimų mažai uždirbantiems. Kai tokiu būdu vėl ir vėl yra keliamas tas pats MMA klausimas, tai tampa tik akivaizdesniu įrodymu, kad intelektualiai ką nors naujo pasiūlyti šiai koalicijai tiesiog trūksta pajėgumo. Nors problemų ekonomikoje yra tikrai nemažai: provincijoje nemažėja aukštas nedarbas, BVP augimas visos Lietuvos mastu taip pat lėtėja, daug nerimo dėl lėtėjančio ekonomikos augimo tiek Vokietijoje, tiek visoje Europoje.
Yra ką diskutuoti ir dėl ko ginčytis, bet valdantieji tik dėl vienos temos yra pajėgūs diskutuoti – tai MMA.
Lietuvą reikia nedelsiant išvaduoti nuo tokių tuščių ir nieko bendro su realiais ekonomikos iššūkiais neturinčių diskusijų. MMA ir mažiausi atlyginimai turi didėti automatiškai, be didelių politinių diskusijų ir politikų viešų pastangų pasirodyti, kas labiau „rūpinasi“ paprastu žmogumi ir turi didėti tiek, kiek vidutiniškai visoje ekonomikoje didėja vidutiniai atlyginimai. Tai reiškia, kad kitais metais ir MMA, ir mažiausi atlyginimai viešajame sektoriuje turi didėti maždaug 5 proc. ir tokios lėšos turi būti numatytos biudžete. Tokios nuostatos turi būti sudėtos į atitinkamus įstatymus, kad tai vyktų kiekvienais metais automatiškai ir taip politinė bendruomenė būtų išvaduota nuo tuščio politikavimo, kuris parodo tik vieną, kiek intelektualiai šiandieninė valdanti koalicija yra visiškai skurdi.
Biudžeto svarstymai – ar Lietuva dar turi finansų ministrą ir premjerą?
Didesnį nerimą kelia tai, kad Seime kitų metų biudžeto svarstymas yra pavirtęs visišku chaosu, kai sprendimai, šantažai dėl biudžeto gimsta be jokios aiškios logikos, o premjeras ir finansų ministras viešai negina jokių nuostatų, kurios buvo patvirtintos Vyriausybės biudžete, ir kurių premjeras per kelias dienas po biudžeto pateikimo spėjo atsisakyti.
PVM lengvatų šildymui klausimu premjeras savo nuomonę kardinaliai pakeitė, MMA didinimo biudžeto projekte nėra numatyta, bet premjeras jau sutinka MMA didinti nuo liepos 1 d., mažiausių atlyginimų didinimo biudžeto projekte nebuvo, bet premjeras jau keičia savo nuomonę. Toks vaizdas, kad biudžeto klausimu Lietuva nebeturi nei Vyriausybės, nei premjero, nei finansų ministro, arba pastarieji neturi savo jokios nuomonės. Todėl yra pavojaus, kad Lietuva kitais metais turės ne kokį nors „socialiai orientuotą“ ar „fiskaliai drausmingą“, ar „stiprinantį gynybą“ biudžetą, kaip mėgsta dabar girtis ministrai, bet turės „atsitiktinį biudžetą“, kuris atsitiktinai gims Seimo salėje iš politinių šantažų ir politinių nuolaidų logikos ir to sudėliotos atsitiktinės biudžetinės mozaikos, o ne iš svarbiausių valstybės interesų logikos. Nes iki šiol neteko išgirsti, kokius valstybės interesus yra pasiruošę ginti premjeras ir finansų ministras. Todėl ir kyla abejonė – ar Lietuva iš tikrųjų dar turi premjerą ir finansų ministrą.
Dujų kaina šiais metais. Ką slepia paprasti skaičiai?
Kaip pamename, premjeras pavasarį nepraleisdavo progos pasigirti, kaip jis gerai susiderėjo su „Gazprom“. Ir iš tiesų buvo kuo džiaugtis, kai „Gazprom“ nuleido dujų kainą 20 proc. ir tokią kainą pritaikė dar net ir už 2013 metus. Keista buvo, kad taip gerai susiderėjus, premjeras kaip velnias kryžiaus vengė mūsų primygtinio raginimo su pasiektomis sutartimis leisti susipažinti ir atsakingiems bei turintiems leidimus Seimo nariams. Net ir į teismus kreipėmės, bet net ir tai nepakeitė premjero nuomonės, kad sutartis reikia slėpti. Dabar pradėjo aiškėti faktinės aplinkybės, kodėl premjeras turėjo priežasčių tas sutartis taip įnirtingai slėpti.
Kas sekame premjero pasisakymus, galime pastebėti, kad pastaruoju metu jis taip dažnai nebekalba apie derybų su „Gazprom“ sėkmę. Darosi aišku kodėl – šiuo metu dujų kaina, kurią moka Lietuvos vartotojai, gaudami dujas tik iš „Gazprom“, ir nemokėdami jokių su terminalu susijusių papildomų mokesčių, yra tokia pat, kokia buvo šių metų pačioje pradžioje, dar iki „Gazprom“ garsiai paskelbtų nuolaidų. Štai šių metų vasario mėnesį Lietuvoje dujų kaina buvo 1.169 Lt/tūkst. m3, birželio mėn. jos kainavo pigiau – 968 Lt/tūkst. m3, tuo tarpu nuo liepos 1 d. kainos vėl pradėjo augti ir dabar jau siekia 1.175 Lt/tūkst. m3.
Štai ir paaiškėja, kad taip garsiai išgirti derybų su „Gazprom“ rezultatai tebuvo tik „Gazprom“ propagandinė dovana socialdemokratams prieš Prezidento ir Europos Parlamento rinkimus. Bet kadangi ta dovana nedavė jokių politinių rezultatų ir socialdemokratai abu rinkimus skaudžiai pralaimėjo, tai jokių pozityvių rezultatų nebeturi ir dujų vartotojai: dujų kainos vėl tapo didesnėmis, nei dėl jų buvo tariamai susitarta prieš pat rinkimus. Tuo tarpu ką tuo metu susitarė premjeras, tebelieka paslaptis. Matant šios dienos situaciją, tenka užduoti klausimą, – gal net premjeras nesupranta, dėl ko su „Gazprom“ susitarė ir kodėl taip lengvai „Gazprom“ vėl gali apiplėšinėti Lietuvos gyventojus. Mes kviečiame premjerą artimiausiu metu paaiškinti šias aplinkybes visam Seimui ir Lietuvos žmonėms. Gal ir nėra keista, kad premjeras pats nebenori daug kalbėti apie „puikius“ susitarimus su „Gazprom“.
Lietuvių kalbos apsauga neturi virsti pajuoka.
Praeitą ketvirtadienį Seimas po pateikimo pritarė tam, kad Seime toliau būtų svarstoma valstybinės kalbos įstatymo nauja redakcija. Jame yra daug tikrai svarbių nuostatų, bet yra ir tokių nuostatų, kurios tikrai dar reikalaus žymiai gilesnių svarstymų. Valstybinės kalbos apsauga ir puoselėjimas neturi būti tokie, kurių negalima racionaliai paaiškinti ir dėl ko tai gali tapti pajuokos objektu.
Tikrai nematau priežasčių, kodėl iškabos „Coffe Inn“ ar „Swedbank“ turėtų būti suprantamos kaip grėsmė lietuvių kalbai. Lygiai taip pat nemanau, kad rūpestis lietuvių kalba turėtų kirstis su platesnėmis galimybėmis lietuviams mokytis užsienio kalbų, ir pirmiausia – anglų kalbos. Todėl šiame įstatyme siūlyčiau nepalikti dviprasmybių ir aiškiai nustatyti, kad kino filmai ar TV laidos anglų kalba yra tik subtitruojami.
Tikiuosi dar sulauksiu tokio laiko, kai šalia gerai, efektyviai, bet kartu ir racionaliai apgintos valstybinės lietuvių kalbos, Lietuvoje atsiras ir tai, kas leidžiama daugelyje Europos valstybių, tai yra taip vadinama „verslo kalba“, kai užsienio investuotojui yra leidžiama kreiptis į valstybės ar savivaldybės biurokratines įstaigas anglų kalba ir gauti atsakymą ta pačia anglų kalba.
Jeigu mums rūpi ne tik tai, kad lietuviai kalbėtų bei rašytų taisyklingai lietuviškai, bet ir tai, kad jie gyventų ir dirbtų Lietuvoje ir čia turėtų gerų darbo vietų, mes turime tomis darbo vietomis taip pat pasirūpinti. Lietuvių kalba ir jos apsauga negali tapti kliūtimi naujoms, gerai apmokamoms darbo vietoms kurtis Lietuvoje, nesvarbu kas jas kurtų – lietuvių verslininkai ar užsienio investuotojai.
Vincė Vaidevutė Margevičienė,
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos pirmininkė
