Vakar Genocido aukų muziejuje, Vilniuje, paminėjome 1918 m. ir 1949 m. Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų, gimusių kovo mėnesį, gimtadienius. Pilna Genocido aukų muziejaus salė dviem valandom stabtelėjo, kad prisimintų ar naujai atrastų Lietuvos valstybės kūrėjų portretus.
Vakarą pradėjo Viktoras Jencius-Butautas, signataro Donato Juozo Malinausko giminaitis. Su dideliu užsidegimu pasakojo apie D. Malinausko kilmę iš Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio giminės. Ne veltui signataras sietinas su 1909 m. prasidėjusia Vytauto Didžiojo palaikų epopėja, kuri tęsėsi per visą tarpukarį. Anot V. Jenciaus, istorikai ilgą laiką užsispyrusiai tvirtinę, kad lietuvių tautos atgimimas sietinas su šiaudine pastoge, nepastebėjo ar negalėjo pastebėti, kur iš tikrųjų prasidėjo atgimimas. Vilniuje, XIX pabaigoje, lietuvių nacionalinis atgimimas sietinas su Donatu Juozu Malinausku. Jis nenuginčijamai laikytinas pirmosios slaptosios lietuviškos „Dvylikos apaštalų“ organizacijos Vilniuje įkūrėju.
Žinant Donato Juozo Malinausko kilmės istoriją, nenuostabu, kad jis taip gerbė ne tik savo giminaičio Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto atminimą (siekė apsaugoti jo menamus palaikus Vilniaus Katedroje Bazilikoje, pasiekė, kad lenkų dvasininkija sugrąžintų į katedrą Vytauto portretą, 1933 metais pagamino Čekijoje karstą Vytauto palaikams), bet ir gynė lietuvių teises Vilniuje ir visoje Lietuvoje.
Prof. dr. Valdo Rakučio pasakojimas apie generolą Joną Žemaitį-Vytautą nepaliko abejingų ir dar kartą turėjome progą įsitikinti ketvirtojo Lietuvos prezidento taurumu, drąsa, nepalaužiamu ryžtu ir protu.
Jonas Žemaitis svajojo tapti artilerijos karininku. Įstojo į Karo mokyklą Kaune, tapo leitenantu. J. Žemaitis už savo lėšas samdėsi mokytojus, kad išmoktų prancūzų ir vokiečių kalbas. Išlaikęs konkursinius stojamuosius egzaminus, įstojo į Prancūzijos artilerijos mokyklą. Tuometinė karo mokykla per du metus iš kaimo bernioko padarydavo bajoru. Ją baigęs grįžo į Lietuvą ir buvo vienu geriausiai artileriją išmanančių žmonių. 1938 m. vasarą vadovavo 1-ojo artilerijos pulko, vėliau 4-ojo artilerijos pulko mokomajai baterijai. Jonas Žemaitis turėjo labai gerą intuiciją ir nesivėlė į bereikalingus mūšius. Jis suprato, kad nereikia laimėti mūšio, o reikia palikti pėdsaką istorijoje. Žemaitis telkė judėjimą, kuris įgautų politinį svorį. Jis griežtai laikėsi principų – jokių girtavimų, laikytis drausmės, vaikščioti su uniforma. Žemaitis kūrė centralizuotą judėjimą, kad nebūtų laikomi nacionalistų grupelėmis. 
Minaičių susirinkimas padarė garbę Jonui Žemaičiui už nuopelnus išrinkus jį Lietuvos Laisvė kovos sąjūdžio vadu. O pasirašius 1949 m. Nepriklausomybės deklaraciją, Lietuvos valstybė buvo išlaikyta ne tik de facto, bet ir de jure. J. Žemaitis sugebėjo būti neginčijamu autoritetu ne tik kovos draugams, bet ir priešams. J. Žemaitis suvokė, kad yra tik grandinės dalis istorijos tėkmėje. Ir jam pavyko sujungti tas grandinės dalis, kad Lietuvos valstybė nenustotų gyvuoti. Generolas Jonas Žemaitis-Vytautas laimėjo savo karą, o savo vardą įrašė aukso raidėmis į Lietuvos istoriją.
VDU magistrantė Greta Kučinskaitė papasakojo mums apie Adolfą Ramanauską-Vanagą. Jis buvo vienas keturių signatarų dirbusių mokytoju.Buvo baigęs Klaipėdos pedagoginį institutą, vėliau Kauno karo mokyklą. 1940–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. balandžio mėn. tapo partizanu.
1949 m. vasario mėn. dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pavaduotoju. Nuo 1952 m. A. Ramanauskas su šeima slapstėsi. Tuo metu parašė atsiminimų knygą „Daugel krito sūnų…“
1956 m. spalio 12 d. A. Ramanauskas ir jo žmona buvo išduoti ir suimti Kaune ir iš karto išvežti į LSSR KGB. Buvo kankinamas beveik metus. 1957 m. rugsėjo 24–25 d. Vilniuje posėdžiavęs LSSR Aukščiausiasis teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. Palaidojimo vieta nežinoma. A. Ramanauskas buvo partizanas idealistas, viena šviesiausių pokario ginkluotos rezistencijos asmenybių.
Rokas Sinkevičius, Kauno miesto muziejaus muziejininkas piešia tokį Juozo Šibailos – Merainio portretą: Prieškario mokytojui idealistui jo pareigos neatsiejamos ir nuo rūpinimosi kitais. Pastebėjęs, kad mokinys Vytautas Stasiūnas negali dėl žaizdos kojoje vaikščioti į mokyklą, J. Šibaila jo tėvui pasiūlė ligos metu mokinį nemokamai išlaikyti savo bute. Šibailos pas save priėmė auginti ir keturiolikmetę Juozo dukterėčią, kurios motinai – Juozo seseriai mirus jos tėvas nebegalėjo išlaikyti penkių vaikų. Mergina liko neišvežta per 1941 metų trėmimus, nes buvo kita pavarde. atsiminimuose J. Šibaila iškyla kaip optimistas, jis esą „labai nuotaikingas žmogus buvo, mėgdavo pajuokauti. Mokėdavo labai įtikinamai ką nors pasakoti. Kaip ims šnekėt, kad jau ryt poryt būsim laisvi, tuoj ateis amerikonai ir mus išvaduos. Daugelis juo tikėjome“ Laikraščio „Partizanas“ kūrėjams J. Šibaila kelia tokį uždavinį: „Į savo lapus, Partizane, sėki tuos gyvus žodžius, kuriais šiandien gyva Lietuva kalba. Sujudink visus kovos Brolius, kad nė vienas neitų į kapą be likusio ženklo, jog žmogumi buvęs. Ir išaugs, Partizane, iš tavo pasėlio paminklas, prieš kurį žmonijos kartų kartos kepures kels, kurį regėdamas prašalaitis bylos, kad čia didvyrių žemė, prie kurio lietuvė Motina sūnų mokins: „Čia tavo gyvenimas!“ 
Tame pačiame laiške Merainis rašo: „Ilgu ir laisvės! Bet šitam ilgesiui raminti esate tie, kurie tautos padange laisvės sakalais skraidydami, jos žemėje įrašot ir laiko dantimis neišgraužiamą paminklą – Partizaną. Aš jų tarpe jaučiu, kad Viešpats man leido gyventi nemariųjų amžiuje.“
Vincė Vaidevutė Margevičienė,
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos pirmininkė
