Tėvas, Jonas Narutavičius, 1863 m. sukilimo dalyvis, Telšių pavieto rinktas teisėjas. Jaunesnysis brolis Gabrielius (1865–1922) tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu, tik šias pareigas ėjo kelias dienas – buvo nušautas.
Augo su broliu Gabrieliumi Renavo dvare, kur jiems mokytojavo Laurynas Ivinskis. L. Ivinskio gautos pamokos nenuejo perniek. Stanislovas ir toliau domėjosi lietuvių tautosaka, per atostogas, kai sugrįždavo į Renavą arba Brėvikių dvarą, kitu laisvu laiku rinkdavo ją ir siųsdavo mokytojui Edmundui Veckenstetdui, kuris vëliau vokiškai išleido žemaičių tautosakos rinkinį. Vasaros atostogų metu jis platindavo ir lietuviškas knygas, rašydavo straipsnius spaudai. Gimnazijoje Stanislovas buvo žinomas ir kaip aktyvus visuomenininkas.
1882 m. baigė Liepojos gimnaziją, tais pačiais metais įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Už priklausymą slaptam kairiųjų pažiūrų studentų rateliui buvo pašalintas iš universiteto. Vėliau studijavo Kijevo Šv. Vladimiro universiteto Teisės fakultete, priklausė slaptai studentų organizacijai „Gmina“.
Nuo 1887 m. gyveno Varšuvoje, dirbo apskrities teisme, vėliau ėmėsi žurnalistinės ir leidybinės veiklos. Su lenkų socialdemokratu, mokslininku L. Krzywickiu 1890 m. leido laikraštį „Tygodnik powszechny“. 1889 m. vedė iš Klyšių (Akmenės raj.) kilusią Joaną Bilevičiūtę (1868–1948) - Juozapo Pilsudskio pusseserę. 1899–1904 m. su šeima gyveno Kališe (Lenkija), vadovavo dujų tiekimo įmonei „Vereinigte Gaswerke S.A.“.
1904 m. įsikūrė Brėvikių dvare. Iki 1908 m. vertėsi advokato praktika, laisvalaikį skyrė kultūriniam ir visuomeniniam darbui. 1905 m. įsteigė „Alsėdžių respubliką“. Telšių apskrities bajorai jį išrinko atstovu į kuriamą Kauno gubernijos savivaldos instituciją – zemstvą. 1905 m. gruodžio 4-5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. 1907 m. Telšiuose įsteigė mergaičių progimnaziją, 1909 m. – berniukų gimnaziją.[1] 1913 m. kandidatavo į IV Valstybės Dūmą.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, pasiliko savo ūkyje, apylinkių valstiečius gynė nuo vokiškųjų okupantų. 1915 m. Kaune įsteigė teismą, kuriame buvo vartojama tik lietuvių kalba. 1917 m. išrinktas į Vilniaus konferencijos organizacinį komitetą, konferencijoje išrinktas į Lietuvos Tarybą, 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės akto signataras. Darbą Taryboje baigė 1918 m. liepos 13 d.
Grįžo į Žemaitiją, prisidėjo prie vietos savivaldos institucijų kūrimo: rūpinosi Alsėdžių valsčiaus tarybos steigimu ir veikla, vėliau buvo paskirtas Telšių apskrities valsčių atstovų seimelio vadovu. 1920–1921 m. talkino steigiant Kauno apskrities teismą, kurį laiką dirbo šio teismo teisėju. Grįžęs į Brėvikius, toliau šeimininkavo ūkyje. 1932 m. gruodžio 31 d. nusišovė Kaune, palaidotas Alsėdžių kapinėse.[2]
Vincė Vaidevutė Margevičienė,
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos pirmininkė
