Šią vasarą į tolimąjį Sibirą iš Lietuvos
vyksta trys ekspedicijos, planuojančios ten sutvarkyti lietuvių tremtinių
kapines.
Pirmosios ekspedicijos, organizuotos
bendrijos „Lemtis“, išlydėtuvėse patyręs ekspedicijų į Sibirą dalyvis Tomas
Kazulėnas sakė: „Nuvykę į tremties vietas ten ieškome kapinių, jas sutvarkome,
atstatome kryžius, tvoreles. Po mūsų apsilankymo kapinės pasikeičia neatpažįstamai,
nes per 50 metų jų niekas nebūna aplankęs. Aišku, efektas trumpalaikis. Po
kelių metų jos vėl bus apaugusios žolėmis, bet svarbus pats apsilankymo faktas,
svarbu sukalbėti maldą ir pagerbti mirusiuosius. Išlikusiuose kaimuose tenka
sutikti ir mūsų tautiečių, likusių gyventi tremtyje. Su visais pabendraujame,
papasakojame apie Lietuvą, teiraujamės, kaip jiems čia sekasi gyventi, ar
nenorėtų grįžti į Lietuvą? Po to laukia graudūs atsisveikinimai.“
Kai 1990 metais nuvykome į Sibirą
parsivežti mano tėvelio palaikų, kapą nesunkiai radome, nes labai gerai
atsimenu, kad jį žymėjo iš kedro sukaltas 4 metrų aukščio kryžius. Pagal šį
kryžių ir kiti atvykusieji rado savo artimųjų kapus. Todėl taip svarbu kapinėse
atnaujinti užrašus, sutaisyti kryžius.
Prasidėjus mokslo metams ekspedicijos
dalyviai vyksta į mokyklas, kad moksleiviams pasakotų savo įspūdžius ir
parodytų nuotraukas iš tremties vietų, pasakotų apie nuveiktus darbus, pateiktų
istorinę tiesą apie lietuvių tautos genocidą. Moksleiviams tokios unikalia
patirtimi iliustruotos paskaitos būna labai įdomios.
Sovietinės okupacijos metu tremtį išgyvenę
žmonės patyrė tris tapatybės lūžius.
Veža nuoširdžių dovanų
Šį kartą vykstantieji į Sibirą veža dovanų
– simbolinių relikvijų ten sutiktiems lietuviams. Paskelbus žinią, kad yra
galimybė perduoti kažką lietuviško į šaltąjį Sibirą, žmonės atnešė šventų
paveikslėlių, rožančių, kuriuos prašė padėti ant kapų. Įdėjo ir maldaknygių,
gintaro dirbinių, Just.Marcinkevičiaus eilėraščių CD ir kitų dovanų lietuviams.
Tremtį išgyvenę žmonės yra jautrūs, todėl labai nuoširdžiai rinko lauktuves
likusiems gyventi tremtyje.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių
demokratų Šilalės skyriaus Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos pirmininkė
Teresė Uksienė prašė sutiktiems lietuviams Krasnojarsko krašte perduoti, kad
jei norėtų atvykti į Lietuvą, aplankyti tėvų ar savo gimtas vietas, būtų
laukiami, sutikti, apgyvendinti ir nuvežti į jiems brangias vietas. Ši buvusi
politinė kalinė prašė perduoti jos poezijos knygelę, kurioje įrašė dedikaciją.
Poezijos knygelę ekspedicijos dalyviams
perdavė ir Veronika Burneikienė, buvusi tremtinė. Ji taip pat parašė laišką
lietuviams, nurodė savo kontaktus ir prašė perduoti, kad labai norėtų
susiskambinti ir pabendrauti nors telefonu.
Žaviuosi mūsų žmonėmis – jie visada
energingi, kūrybingi, užjaučiantys ir nuoširdūs.
Nepraėjo be pėdsakų
50 metų okupacijos paliko atspaudą
kiekvienam iš mūsų ir, greičiausiai, įsispaudė genetinėje atmintyje. Labai
džiaugiuosi, kad Lietuvoje pradedama kalbėti apie tremties pasekmes senatvėje.
Mokslininkai jau atlieka tyrimus ir nagrinėja socialinius tremties aspektus,
kurie leis aiškiai įvardyti pasekmes bei galėsime spręsti, kam kokios pagalbos
reikia ir kiek tai kainuos valstybei.
Seime vykusioje mokslinėje–praktinėje
konferencijoje „Tremties istorinė ir socialinė atmintis: gyvenimas po lemties
ženklu“ įstrigo profesoriaus Vyliaus Leonavičiaus pranešimas, kuriame jis
pateikė tremtį išgyvenusių žmonių socialinį–psichologinį portretą.
Sovietinės okupacijos metu tremtį išgyvenę
žmonės patyrė tris tapatybės lūžius: Sovietinės okupacijos laikotarpį tremtyje,
sovietinės okupacijos laikotarpį Lietuvoje ir Lietuvai atgavus Nepriklausomybę.
Okupacijos laikotarpiu žmonės buvo priversti spręsti savo tapatybės klausimą.
Klasikinės sociologijos požiūriu, mes save suvokiame taip, kaip mus suvokia
aplinkiniai. Tremtis yra toks išbandymas, kai prieš savo valią patalpinama į
visai kitą situaciją (gyvenimo sąlygos, socialinis statusas), kai nebesi tuo,
kuo save laikei. Toks suvokimas yra labai tragiškas žmonėms. Tremtinio tapatybė
yra dviprasmiška: netapatina savęs su ta situacija, į kurią pateko, bet ir
neslepia savo asmenybės. Tremtyje religinės šventės, simbolika buvo labai
svarbios, jos padėjo išlaikyti tapatybę, dėl kurios žmonės buvo ištremti.
Sovietų laikotarpiu žmonės jautė naštą,
lyg būtų pažymėti, bet negalėdami tos žymės atsikratyti. Grįžę iš tremties buvo
priversti slėpti savo bruožus ir tapatybę. Žmonės išgyveno psichologinį
diskomfortą. Ką reiškia visuomenei, kai tokių žmonių yra ne dešimtys, o šimtai
tūkstančių, kai tokia padėtis tęsiasi 50 metų? Kokia įtaka padaryta jų
bendravimui ir santykiams? Kančia turėjo įtakos ir žmonėms, gyvenantiems šalia,
jau Lietuvoje. Jiems susiformavo savita pasaulio samprata.
Nepriklausomos Lietuvos laikotarpis
sugražino tą tapatybę, kurią augino ir ugdė tėvai. Tai įvardijamas kaip
pozityvus lūžis. Nepriklausomybė leido atvirai deklaruoti savo tapatybę, leido
bendrauti ir stiprinti pilietinę visuomenę.
„Mokslininkams svarbu aiškintis ir suprasti,
kokią įtaką daro tremties patyrimas dabarčiai. Labai gaila, bet šie tyrimai dar
tik prasideda“, – sakė VDU profesorius V.Leonavičius.
Turbūt todėl buvę tremtiniai, iki skausmo
suvokdami simbolinių relikvijų prasmę, taip nuoširdžiai nešė jas ekspedicijos
dalyviams ir prašė perduoti Sibire gyvenantiems lietuviams bei rožančiais ir
šventais paveikslėliais papuošti kapų kryžius.
Lietuvoje 1940-1952 metais žuvo 25000
asmenys, repatrijavo ar pasitraukė iš Lietuvos 444000 asmenys, rezistentų, jų
šeimų narių, rėmėjų (neįskaičiuojant mirusių kalėjimuose ar tardymų metu) žuvo
21556, išvežta į lagerius ir tremtį (neįskaičiuojant kalintų tik Lietuvoje)
275697 asmenys.
Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje pradedama
kalbėti apie tremties pasekmes senatvėje.
Prašė atsiliepti istorijos liudytojus
Minėtos konferencijos metu mokslininkai
sakė, kad jiems reikia mūsų visų pagalbos, ragino nelaukti, kol tyrėjai ateis
ir užrašys atsiminimus, bet patiems imti ir užrašyti, nes mokslo požiūriu tai
yra neįkainojama informacija. Jokiais būdais negalima to nusinešti į
kapus.
Kaip tik dėl to pagalbos prašė Lietuvos
gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) direktorė Teresė
Birutė Burauskaitė, kviesdama atsiliepti vieno tragiško įvykio liudytojus.
1948 m. gegužės 24 d. ankstyvą rytą iš
Viduklės geležinkelio stoties pajudėjo 46 vagonų ešelonas su 1271 tremtiniu. Po
savaitės sąstatas, įvažiuodamas į Jumatovo geležinkelio stotį (23 km iki Ufos,
Baškirijos sostinės), įsirėžė į stotyje stovėjusį prekinį traukinį. Sovietiniai
pareigūnai nurodė, kad mašinistas ir jo padėjėjas užmigo ir nepamatė raudono
šviesoforo signalo.
Pagal Baškirijos Vidaus reikalų
ministerijos atliktą tyrimą žuvo 19 tremtinių, 57 sužaloti iš jų 11 labai
sunkiai. LGGRTC turimais duomenimis, mirė 25 asmenys, 5 iš jų mirė
ligoninėje. Medicinos pagalba, atvykusi iš Ufos, pirmiausia buvo suteikiama ne
tremtiniams, kurie buvo sutraiškytuose vagonuose, o nežymius sužalojimus
patyrusiems konvojaus kareiviams. Daugelis žuvusiųjų netoliese Jumatovo
geležinkelio stoties ir buvo užkasti.
Neteko girdėti, kad ta vieta būtų kaip
nors pažymėta ar įamžinta. Galbūt viešumas padės surasti įvykio liudytojus,
tuos, kurie stebuklingo atsitiktinumo dėka atsidūrė netoliese katastrofos arba
girdėjo pasakojimų apie ją.
Klausydama tokių ir panašių istorijų
negaliu būti abejinga didelės dalies tautos likimui, jų pačių ir artimųjų
išgyvenimams. Galbūt todėl nuoširdžiai istorijai neabejingų jaunuolių grupės
kasmet aplanko iš Sibiro taip ir nesugrįžusių tautiečių amžinojo poilsio
vietas. Ačiū jiems už tai.
Vincė Vaidevutė
Margevičienė,
Seimo Tėvynės
sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja
