2014 m. spalio 2 d. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Vilniaus skyrius kartu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centru maloniai kviečia paminėti 1951 m. tremties „Osen“ („Ruduo“) lietuvių tautai paliktas skaudžias netektis.
12 val. Šv. Mišios Vilniaus Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje (Lukiškių a. 10)
13 val. minėjimas prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms (Aukų g. 2)
Prieš 63 metus, 1951 m. rudenį per kraštą nuvilnijo masinių trėmimų kodiniu pavadinimu „Osen“ (lietuviškai „Ruduo“) banga.
Po didžiųjų 1948 ir 1949 metų deportacijų sekė nauji trėmimai. Siekdama kuo greičiau užbaigti prievartinę kolektyvizaciją, okupacinė sovietų valdžia 1951 metų rudenį ėmėsi dar vienos represijų bangos, surengdama trečiąją didelę pokario trėmimų operaciją, nukreiptą vien prieš kolektyvizacijai nepasidavusius ūkininkus.1951 m. spalio 2–3 d. sovietų okupuotos Lietuvos teritorijoje vyko trėmimai kodiniu pavadinimu „Osen“ („Ruduo“). Jų metu į Krasnojarsko kraštą ištremta daugiau nei 16 tūkst. žmonių, tarp jų net apie 5 tūkst. vaikų. Tų trėmimų tremtiniai iš Lietuvos sudarė beveik 50 proc. visų tremtį patyrusių Sovietų Sąjungos respublikų gyventojų. Šie 1951 metų trėmimai įvykdyti tik Lietuvoje – Latvijoje ir Estijoje jų nebuvo.
Tai galėjo būti ir kerštas vis dar tebevykstančiam antisovietiniam partizaniniam judėjimui, o kartu ir tautos gąsdinimas, pajutus, kad partizanų pasipriešinimui suduotas smūgis – juk vos prieš mėnesį buvo likviduotas vienas garsiausių to pasipriešinimo vadų Juozas Lukša, su keliais kitais desantininkais lėktuvu parskraidintas iš užsienio. Jau kitą dieną po J. Lukšos ir jo bendražygių likvidavimo, SSRS Ministrų Taryba sankcionavo trėmimą 1951-09-05 priimdama nutarimą Nr. 3309-1568cc „Dėl buožių su šeimomis iškeldinimo iš Lietuvos teritorijos“.
Potvarkį pasirašė Ministrų Tarybos pirmininkas Stalinas ir Ministrų Tarybos reikalų valdytojas M. Pomaznevas. Jame skelbiama, jog sovietų vyriausybė nutarė „[...] visiems laikams iškeldinti į Krasnojarsko kraštą ir Tomsko sritį apie 4000 priešiškai prieš kolūkius veikiančių buožių su šeimomis“. Jau kitą dieną įvyko LSSR MGB vadovybės posėdis – instruktažas, kuriame dalyvavo SSRS MGB įgaliotiniai Miakotnychas ir Jedunovas, LSSR valstybės saugumo ministras Kapralovas ir jo pavaduotojai Leonovas bei Martavičius, 2-N valdybos viršininkas Počkajus, LSSR MGB sričių valdybų viršininkai bei tardymo sk. viršininkai ir kiti aukšto rango Lietuvos mgebistai. Susirinkusiuosius instruktavo Jedunovas.
Kokios instrukcijos duotos per šį pasitarimą nėra žinoma, tačiau čekistai trėmimų operacijai rengėsi sparčiai. Šįkart tremiamųjų sąrašus „leista“ sudarinėti vietinei administracijai ir partijos komitetams. Kaip pasirodė, „savieji“ buvo negailestingi tautiečiams – 4215 šeimų, arba 14 950 žmonių, buvo pavadinti „buožėmis“, nors daugiau nei pusė jų jau buvo įstoję į kolūkius. Jeigu valstiečių šeima netiko būti įrašyta į „buožes“, joms priklijuotos „buožių pakalikų“ etiketės. Iki 1951 m. rugsėjo mėn. 28 d. MGB sričių valdybos parengė pagrindinius ir rezervinius tremiamųjų sąrašus. Į pagrindinius pateko 4007 ūkių šeimininkai ir jų šeimos, o į rezervinius – 998. Pirmiausia turėjo būti ištremiami žmonės, patekę į pagrindinį sąrašą, o neįvykdžius „plano“, imtasi rezervinio sąrašo. Tremiamųjų sąrašus patvirtino LSSR Ministrų Taryba.
Deportacija 1951 m. rudenį vyko keliais etapais. Pirmasis trėmimas vyko rugsėjo mėn. 20-21 dienomis, kuomet į Irkutsko sritį ištremta 814 šeimų (viso 2987 žmonių). Visi jie buvo partizanų giminaičiai arba kovotojų rėmėjų ir ryšininkų šeimos.
Didžiausias trėmimas vyko spalio mėn. 1951 m. rugsėjo mėn. 29 d. LKP (b) CK sekretorius Antanas Sniečkus pasirašė nutarimą dėl „Dėl buožių ir jų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos SSRR teritorijos“. Lietuvos komunistų nutarimas pakartojo tai, ką jau buvo nutarusi SSRS Ministrų Taryba: „iškeldinti už Lietuvos SSRS ribų maždaug 4000 buožių su šeimomis, kenkiančių kolūkiams“.
Trėmimų operaciją turėjo atlikti LSSR MGB pareigūnai. LKP CK įpareigojo sričių komitetų sekretorius Šupikovą, Ozarskį, Liaudį ir Šumauską organizuoti propagandinę kampaniją: paaiškinti kaimo gyventojams, jog „buožijos iškeldinimas – tai priemonė garantuosianti dirbančiųjų valstiečių saugumą ir pagerinsianti kolūkių kūrimo procesą“.
Trėmimo operacijai vadovavo LSSR valstybės saugumo ministras Kapralovas ir SSRS MGB įgaliotinis Jedunovas. Joje dalyvavo 3818 MGB pareigūnų, 11270 MGB vidaus kariuomenės kariškių, stribų, milicininkų bei 8000 sovietų partinių aktyvistų. Šis kontingentas sudarė virš 3000 operatyvinių grupių, kurios tiesiogiai vykdė trėmimus. Kiekvieną grupę sudarė viršininkas (MGB operatyvinis darbuotojas), 2 stribai, 2 MGB kariuomenės kariai bei sovietiniai partiniai aktyvistai. Viena grupė galėjo dalyvauti tremiant nuo vienos iki trijų šeimų (atsižvelgiant į šeimos narių skaičių, atstumus nuo gyvenamosios vietos iki geležinkelių stočių ir pan.).
Operatyvinės grupės turėjo, pagal iš anksto parengtus sąrašus atlikti vadinamą „šeimos pakėlimą“ (rusiškai „padjom semji“): blokuoti tremiamųjų ūkį, neleisti pabėgti jų šeimos nariams, patikrinti ar visi įrašyti sąrašuose žmonės yra namuose, ar teisingai užrašyti jų asmens duomenys ir pan., susodinti šeimą į transporto priemones ir konvojuoti į surinkimo punktą: geležinkelio stotį, kurioje stovėjo paruošti vagonai. Čia grupės viršininkas perduodavo tremtinius ešelono viršininkui, kuris atsakė už tremtinių nugabenimą į paskirties stotį. Tuo pat metu ūkyje pasilikę aktyvistai aprašinėjo konfiskuotus pastatus, daiktus, padargus ir kitą žmonių užgyventą turtą, kuris per kelias valandas virto kolūkine nuosavybe.
Operatyvinės grupės trėmimo išvakarėse buvo sutelktos rajonų centruose, o spalio 2 d. naktį pasklido po Lietuvos kaimus bei miestelius ir ėmėsi „kelti šeimas“. Štai, kaip tos nakties įvykius atsimena liudininkai: „Kariškiai ir civiliai prikėlė naktį apie 2-3 val. Pavardžių nežinau. Kariškiai elgėsi galima sakyti padoriai. Buvo leista 5 valandos pasiruošimui. Ką galėjome pasiėmėme. Likęs turtą liko valstybei“.
Kapralovas ir Jedunovas nuolat informavo SSRS valstybės saugumo ministrą Ignatjevą apie trėmimo eigą. Be to, Kapralovas teikė informaciją ir LKP (b) CK sekretoriui A. Sniečkui. Išlikę pranešimai detaliai iliustruoja trėmimų eigą: operacija pradėta švintant, iš numatytų „pakelti“ 4000 šeimų, iki 10 val. „pakeltos“ 1082 šeimos, iki 12 val. – 2062 šeimos, iš jų 267 šeimos tuo metu jau buvo suvarytos į vagonus, iki 14 val. „pakeltos“ 2732 šeimos, o 730 susodintos į vagonus, iki 16 val. „pakelta“ 3431 šeima, o 1381 – sukištos į traukinius, iki 18 val. – 3711 šeimų „pakeltos“, o 2147 jau buvo vagonuose, iki 20 val. surinktos 3867 šeimos, į vagonus susodinta 2771 šeima, iki 24 val. „pakeltos“ 3992 šeimos, o į traukinius sukištos 3374 šeimos. Kapralovas ir Jedunovas raportavo, kad iki vidurnakčio trėmimų operacija iš esmės buvo baigta liko tik techninės detalės: ešeloninių sąrašų sudarymas, ešelonų formavimas bei pasirengimai išvykimui.
Tai kaip vyko tremtinių „kelionė“ apibūdina amžininkų pasakojimai: „Važiavome gyvuliniuose vagonuose apie du mėnesius, žmonių buvo labai daug [...] Apačioje buvo sukrauti ryšulėliai, o žmonės sėdėjo ant jų. Nueiti į kitą vagono galą buvo tik galimą tik ropom. Gamtinius reikalus atklikdavome čia pat pro skylę – vyrai ir moterys. Visą laiką buvome su rūbais. Snausdavome atsisėdę. [...] vagone buvo šalta, tvanku, daug buvo senų žmonių, ligonių keletas kūdikių“ arba „Buvome vežami prekiniame vagone, kurio centre anga, skirta gamtiniams reikalams. Vagonas pilnas žmonių, kurių skaičiaus negaliu pasakyti. Važiavome apie mėnesį. Kartais stotelėse išleisdavo po vieną atsinešti vandens arba sniego vietoj jo“.
Atsakingi už trėmimų operaciją MGB pareigūnai spalio mėn. 3 d. vadovybei raportavo, kad iš viso ištremtos 4018 šeimų (15537 žmonės, iš jų 5278 vaikai), suformuota 16 ešelonų, išvykusių į Tomsko sritį ir Krasnojarsko kraštą. Tremties vietų nepasiekė 39 vaikai. Jų mirtys paženklino visą lietuvių kelią į Sibirą.
1951 m. lapkričio mėn. 30 d. įvyko dar viena trėmimo operacija: keliasdešimt ūkininkų šeimų išvežtos į Altajaus krašto Bijsko rajoną.
Iš viso 1951 m. rudenį iš Lietuvos ištremtos 5139 šeimos (20357 žmonės).
Maskvoje puikiai suprato, kad tremtinių sugrįžimas į visą dešimtmetį kraujavusią Lietuvą pastoviai gaivintų antisovietines nuotaikas, todėl tremtinių sugrįžimas buvo nuolat stabdomas. Trečdalis trėmimų aukų buvo vaikai – tai rodo, jog Lietuvos gyventojų naikinimas pirmiausia buvo nukreiptas prieš lietuvių tautą, siekiant palaidoti Lietuvos nepriklausomybės idėją.
Parengta pagal Andriaus Tumavičiaus ir Lino Šalnos straipsnius.
