2016-04-06 Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto posėdžio darbotvarkė

2016-04-06 Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto posėdžio darbotvarkė: „n u o r o d a“.


Vincė Vaidevutė Margevičienė,
Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto narė
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos pirmininkė

Kvietimas į parodos pristatymą

Balandžio 5 d. 14 val. Seimo I rūmų Parlamento galerijoje atidaroma Justinos Puidokaitės tapybos darbų paroda. 

Dailininkė tapybos studijas baigė Vilniaus dailės akademijoje 1996 m. 1996-1997 m. studijavo senąsias tapybos technikas Palazzo Spinelli institute Florencijoje. 2000 m. baigė tapybos restauravimo studijas VDA. 

Šiais metais Justina švenčia augalijos tema kuriamų paveikslų, kuriuos vadina gėlynėliais, dešimtmetį. Kūrimui, sako Justina, ją įkvepia ir skatina neišmatuojama gamtos gausa ir dosnumas. 

Studijuodama restauravimą, Justina "atrado" tamsius ir spalvotus gruntus, senųjų meistrų naudotus bent kelis šimtmečius, todėl dažnai tapo ant tamsaus pagrindo. Tamsus fonas, anot dailininkė, nuteikia jaukiau, natūraliau, o ryškūs žiedai ant tamsaus dugno atrodo dar ryškesni. Savo paveikslus ji sieja su liaudies menu, tapyba ant baldų, prijuostėmis, margaspalvėmis močiučių skarelėmis. 

Norintys atvykti į parodos pristatymą, skambinkite tel.: 862075096 arba rašykite: vince.margevičiene@lrs.lt

Vincė Vaidevutė Margevičienė,
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos pirmininkė

Sveikinimas šventų Velykų proga

Nuoširdžiai sveikinu šventų Velykų proga.

Linkiu šviesios ir džiugios Kristaus Prisikėlimo šventės. Lai šventų Velykų rytmečio varpų skambesys pakelia jūsų dvasią ir šventės nuotaika ilgam išlika širdyje. Tegul Kristaus Prisikėlimo šviesa sutirpdo abejingumo ir nepasitikėjimo ledus, tesuartina artimųjų širdis, te paskatina viltis ir pasitikėjimą ateitimi.

Būkite sveiki ir stiprūs!

Vincė Vaidevutė Margevičienė,
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos pirmininkė

Baltijos šalių gyventojų trėmimo operacija „Priboj“

Šią dieną, kovo 25 d., prieš 67 metus buvo pradėta vykdyti tris dienas trukusi Baltijos šalių gyventojų trėmimo operacija, kodiniu pavadinimu „Priboj“.

Noriu pasidalinti vakar Seimo plenarinio posėdžio metu pasakyta kalba apie Lietuvą, Latviją ir Estiją ištikusią šią skaudžią netektį. 

1949 m. kovo 24 d. Lietuvos, Latvijos ir Estijos geležinkelio stotyse rikiuojami gyvuliniai vagonai, pagal Sovietų sąjungos komunistų partijos Ministrų Tarybos nutarimą ir pritariant Lietuvos, Latvijos ir Estijos komunistų partijų centro komitetams, kovo 25-28 d. vyko masinės gyventojų deportacijos – slaptu kodiniu pavadinimu „Priboj“ (Bangų mūša). 

Iš Latvijos ištremta 13000 šeimų – 39 tūkst. žmonių. 

Iš Estijos ištremta 7500 šeimų – 22500 žmonių. 

Lietuvoje okupantai suformavo 24 ešelonus iš 1474 vagonų ir per dvi paras ištrėmė 8500 šeimų – 25500 žmonių, iš jų 11541 moterį ir 8357 vaikus iki 15 metų. 

Taip, 8357 vaikų Lietuva neteko per 2 paras. 

Pasakykit, už kokias nuodėmes didžioji dalis tų vaikų negyvens, prieš Šv. Velykas pagalvokit, ką turėjo jausti vaikai, kai mirusius vaikus ir suaugusius KGB talkininkai paprasčiausiai išmesdavo iš važiuojančio traukinio. 

Mes esame įsitikinę, jų sielas Viešpats laiko tvirtai apkabinęs. Tremiama buvo visam laikui, iki gyvos galvos. Bėgliams, Sovietų sąjungos komunistų partijos Centro komiteto įsaku, už pabėgimą iš tremties nurodyta taikyti 20 metų katorgos. 

Nors kiekvienai šeimai susiruošti oficialiai buvo skiriama viena valanda – taip taip, viena valanda, tačiau uolūs partiniai vykdytojai trumpino laiką nuo 45 min. iki 15 min. 

Aukščiausia okupantų partinė vadovybė labai palankiai vertino trėmimo operacijos rezultatus ir daugelį vykdytojų apdovanojo valstybiniais apdovanojimais. 

Kas tie uolūs partiniai aktyvistai, gavę apdovanojimus už moterų, vaikų ir senelių trėmimą bei turto grobimą, deja, dokumentai dingę. 

Dauguma tremtinių buvo apgyvendinti Irkutsko – Krasnojarsko vietovėse, miško kirtavietėse, anglies ir druskų kasyklose. 12-14 metų vaikai be šiltų rūbų, alkani, sirgdami, mušami, niekinami dirbo kartu su suaugusiais. 

Galima viską pamiršti, nutylėti, apsimesti, kad nieko nebuvo - vaikų netrėmė, vaikai nedirbo. Bet svarbiausia – TIESA. 

Ką tik praūžusioje knygų mugėje buvo pristatyta nauja knyga „Tremties vaikai“, jau antras tomas – likusių gyvų vaikų liudijimai. Aš didžiuojuosi ir labai gerbiu tuos žmones, jie aprašo savo sunkius išgyvenimus ir šventai laikosi politinio kalinio Vytauto Cinausko priesako: „Tik nepalik šioj žemėj keršto“. 

Ačiū. 

Vincė Vaidevutė Margevičienė, 

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja 

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos pirmininkė

Akimirkos iš 1918 m. ir 1949 m. Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų, gimusių kovo mėnesį, gimtadienių paminėjimo

Vakar Genocido aukų muziejuje, Vilniuje, paminėjome 1918 m. ir 1949 m. Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų, gimusių kovo mėnesį, gimtadienius. Pilna Genocido aukų muziejaus salė dviem valandom stabtelėjo, kad prisimintų ar naujai atrastų Lietuvos valstybės kūrėjų portretus. 

Vakarą pradėjo Viktoras Jencius-Butautas, signataro Donato Juozo Malinausko giminaitis. Su dideliu užsidegimu pasakojo apie D. Malinausko kilmę iš Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio giminės. Ne veltui signataras sietinas su 1909 m. prasidėjusia Vytauto Didžiojo palaikų epopėja, kuri tęsėsi per visą tarpukarį. Anot V. Jenciaus, istorikai ilgą laiką užsispyrusiai tvirtinę, kad lietuvių tautos atgimimas sietinas su šiaudine pastoge, nepastebėjo ar negalėjo pastebėti, kur iš tikrųjų prasidėjo atgimimas. Vilniuje, XIX pabaigoje, lietuvių nacionalinis atgimimas sietinas su Donatu Juozu Malinausku. Jis nenuginčijamai laikytinas pirmosios slaptosios lietuviškos „Dvylikos apaštalų“ organizacijos Vilniuje įkūrėju.

Žinant Donato Juozo Malinausko kilmės istoriją, nenuostabu, kad jis taip gerbė ne tik savo giminaičio Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto atminimą (siekė apsaugoti jo menamus palaikus Vilniaus Katedroje Bazilikoje, pasiekė, kad lenkų dvasininkija sugrąžintų į katedrą Vytauto portretą, 1933 metais pagamino Čekijoje karstą Vytauto palaikams), bet ir gynė lietuvių teises Vilniuje ir visoje Lietuvoje. 

Prof. dr. Valdo Rakučio pasakojimas apie generolą Joną Žemaitį-Vytautą nepaliko abejingų ir dar kartą turėjome progą įsitikinti ketvirtojo Lietuvos prezidento taurumu, drąsa, nepalaužiamu ryžtu ir protu. Jonas Žemaitis svajojo tapti artilerijos karininku. Įstojo į Karo mokyklą Kaune, tapo leitenantu. J. Žemaitis už savo lėšas samdėsi mokytojus, kad išmoktų prancūzų ir vokiečių kalbas. Išlaikęs konkursinius stojamuosius egzaminus, įstojo į Prancūzijos artilerijos mokyklą. Tuometinė karo mokykla per du metus iš kaimo bernioko padarydavo bajoru. Ją baigęs grįžo į Lietuvą ir buvo vienu geriausiai artileriją išmanančių žmonių. 1938 m. vasarą vadovavo 1-ojo artilerijos pulko, vėliau 4-ojo artilerijos pulko mokomajai baterijai. Jonas Žemaitis turėjo labai gerą intuiciją ir nesivėlė į bereikalingus mūšius. Jis suprato, kad nereikia laimėti mūšio, o reikia palikti pėdsaką istorijoje. Žemaitis telkė judėjimą, kuris įgautų politinį svorį. Jis griežtai laikėsi principų – jokių girtavimų, laikytis drausmės, vaikščioti su uniforma. Žemaitis kūrė centralizuotą judėjimą, kad nebūtų laikomi nacionalistų grupelėmis. 

Minaičių susirinkimas padarė garbę Jonui Žemaičiui už nuopelnus išrinkus jį Lietuvos Laisvė kovos sąjūdžio vadu. O pasirašius 1949 m. Nepriklausomybės deklaraciją, Lietuvos valstybė buvo išlaikyta ne tik de facto, bet ir de jure. J. Žemaitis sugebėjo būti neginčijamu autoritetu ne tik kovos draugams, bet ir priešams. J. Žemaitis suvokė, kad yra tik grandinės dalis istorijos tėkmėje. Ir jam pavyko sujungti tas grandinės dalis, kad Lietuvos valstybė nenustotų gyvuoti. Generolas Jonas Žemaitis-Vytautas laimėjo savo karą, o savo vardą įrašė aukso raidėmis į Lietuvos istoriją. 

VDU magistrantė Greta Kučinskaitė papasakojo mums apie Adolfą Ramanauską-Vanagą. Jis buvo vienas keturių signatarų dirbusių mokytoju.Buvo baigęs Klaipėdos pedagoginį institutą, vėliau Kauno karo mokyklą. 1940–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. balandžio mėn. tapo partizanu. 

1949 m. vasario mėn. dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pavaduotoju. Nuo 1952 m. A. Ramanauskas su šeima slapstėsi. Tuo metu parašė atsiminimų knygą „Daugel krito sūnų…“ 

1956 m. spalio 12 d. A. Ramanauskas ir jo žmona buvo išduoti ir suimti Kaune ir iš karto išvežti į LSSR KGB. Buvo kankinamas beveik metus. 1957 m. rugsėjo 24–25 d. Vilniuje posėdžiavęs LSSR Aukščiausiasis teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. Palaidojimo vieta nežinoma. A. Ramanauskas buvo partizanas idealistas, viena šviesiausių pokario ginkluotos rezistencijos asmenybių. 

Rokas Sinkevičius, Kauno miesto muziejaus muziejininkas piešia tokį Juozo Šibailos – Merainio portretą: Prieškario mokytojui idealistui jo pareigos neatsiejamos ir nuo rūpinimosi kitais. Pastebėjęs, kad mokinys Vytautas Stasiūnas negali dėl žaizdos kojoje vaikščioti į mokyklą, J. Šibaila jo tėvui pasiūlė ligos metu mokinį nemokamai išlaikyti savo bute. Šibailos pas save priėmė auginti ir keturiolikmetę Juozo dukterėčią, kurios motinai – Juozo seseriai mirus jos tėvas nebegalėjo išlaikyti penkių vaikų. Mergina liko neišvežta per 1941 metų trėmimus, nes buvo kita pavarde. atsiminimuose J. Šibaila iškyla kaip optimistas, jis esą „labai nuotaikingas žmogus buvo, mėgdavo pajuokauti. Mokėdavo labai įtikinamai ką nors pasakoti. Kaip ims šnekėt, kad jau ryt poryt būsim laisvi, tuoj ateis amerikonai ir mus išvaduos. Daugelis juo tikėjome“ Laikraščio „Partizanas“ kūrėjams J. Šibaila kelia tokį uždavinį: „Į savo lapus, Partizane, sėki tuos gyvus žodžius, kuriais šiandien gyva Lietuva kalba. Sujudink visus kovos Brolius, kad nė vienas neitų į kapą be likusio ženklo, jog žmogumi buvęs. Ir išaugs, Partizane, iš tavo pasėlio paminklas, prieš kurį žmonijos kartų kartos kepures kels, kurį regėdamas prašalaitis bylos, kad čia didvyrių žemė, prie kurio lietuvė Motina sūnų mokins: „Čia tavo gyvenimas!“ 

Tame pačiame laiške Merainis rašo: „Ilgu ir laisvės! Bet šitam ilgesiui raminti esate tie, kurie tautos padange laisvės sakalais skraidydami, jos žemėje įrašot ir laiko dantimis neišgraužiamą paminklą – Partizaną. Aš jų tarpe jaučiu, kad Viešpats man leido gyventi nemariųjų amžiuje.“

Vincė Vaidevutė Margevičienė, 

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja 

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos pirmininkė

Akimirkos iš Genocido aukų muziejaus ekskursijos „Buvęs KGB kalėjimas“

Šiandien kartu su Vilniaus politiniais kaliniai ir tremtiniais, TS-LKD Vilniaus skyrių nariais, vilniečiais lankėmės Genocido aukų muziejaus ekskursijoje „Buvęs KGB kalėjimas“. 

1940 m. buvusiame Vilniaus vaivadijos teismo pastato rūsyje sovietų represinės struktūros įkūrė kalėjimą. 1947 m. kalėjime buvo 57 kameros ir du karceriai. Nuo 1946 m. jame turėjo būti laikoma ne daugiau kaip 300 suimtųjų, tačiau buvo kalinama daugiau, pvz. tų metų balandžio mėn. čia kalėjo 451 žmogus. Vienam kaliniui buvo skiriama 2,5 metro ploto kameroje. Šiame KGB kalėjime kalėjo 364 dvasininkai. Tarp jų ir Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius, 1946 m. lapkričio 18 d. sušaudytas šiame kalėjime ir užkastas Tuskulėnuose. 

Tardymo kamera, minkštoji kamera, "šlapia" kamera, karceris, mirtininkų, sušaudymo kamera... Sovietinių represinių struktūrų veikėjų žiaurumui ir išradingumui nedaug kas galėjo prilygti. 

Sušaudymo kameroje mirties nuosprendis buvo įvykdytas daugiau kaip 1080 žmonių, iš jų - 8 moterims. Per vieną naktį mirties nuosprendis buvo įvykdomas 20 žmonių, daugiausiai – 45. Kūnai naktį buvo išvežami į Tuskulėnus ir ten užkasami. Tuskulėnų kapavietėje rastų palaikų teismo ekspertizės parodė, kad ne visi žmonės mirė nuo šautinių žaizdų. Kiti buvo tiesiog nukankinti. Egzekucijos vykdytojai galėjo patys nuspręsti kaip įvykdyti mirties bausmę. 

Tuskulėnuose rasta virš 800 žmonių palaikų. Kur užkasti kiti sušaudytų žmonių palaikai, tiksliai nežinoma. Manoma, kad maždaug 30 km spinduliu apie Vilnių yra ne viena iki šiol nežinoma kapavietė. Vienoje jų turėtų būti ir 1957 m. šaudymo kameroje sušaudyto A. Ramanausko-Vanago palaikai.

Vincė Vaidevutė Margevičienė, 

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja 

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos pirmininkė

Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas diskutavo dėl problemų iškeltų Europos Komisijos paskelbtoje ataskaitoje Lietuvai

Šiandien posėdyje Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas (Komitetas) išklausė Ūkio ministerijos nuomonę apie Europos Komisijos paskelbtą kasmetinę ataskaitą Lietuvai. Šioje ataskaitoje Lietuvos ekonomika vertinama pagal Europos Sąjungos ekonominės ir socialinės politikos prioritetinius uždavinius – suteikti naują postūmį investuoti, vykdyti struktūrines reformas siekiant modernizuoti valstybių narių ekonomiką ir vykdyti atsakingą fiskalinę politiką. 

Ataskaitoje pažymima, kad pastaruoju metu Lietuvoje potencialus augimas sumažėjo dėl nepalankių demografinių pokyčių ir vangių investicijų, šalyje yra neišnaudotų galimybių, visų pirma, susijusių su darbo jėga ir moksliniais tyrimais bei inovacijomis ir Lietuva padarė nedidelę pažangą įgyvendindama 2015 m. šaliai skirtas rekomendacijas. 

Komitetas išklausęs informaciją po diskusijų pasiūlė Vyriausybei kuo geriau nacionaliniu lygiu išnaudoti visas galimybes, leidžiančias veiksmingiau užtikrinti reformų įgyvendinimą, šių reformų efektyvumo padidinimą ir atsakomybės už šias reformas įtvirtinimą. 

Taip pat komitetas pasiūlė Vyriausybei numatyti ir įgyvendinti konkrečias priemones, kurios užtikrintų: 

1) viešųjų pirkimų veiksmingumo didinimą, pirmiausia, per investicijų planavimo administracinių gebėjimų stiprinimą, taisyklių ir procedūrų supaprastinimą bei viešųjų pirkimų skaidrumo, visų pirma savivaldybių lygiu, padidinimą; 

2) pensijų adekvatumą, sukuriant sąžiningą ir teisingą pensijų sistemą, nustatant pensijų indeksavimą, pagrįstą aiškiais kriterijais, atsižvelgiančiais į ekonomines sąlygas ir demografinius rodiklius, pertvarkant socialinio draudimo pensijas, kad ilguoju laikotarpiu būtų padidintas pensijų sistemos finansinis tvarumas ir išmokų pakankamumas; 

3) švietimo sistemos tobulinimą, plataus masto investicijų į žmogiškąjį kapitalą sustiprinimą, trūkumų aukštojo išsilavinimo kokybėje pašalinimą, inovacijų diegimo plėtojimą, darbo rinkos poreikių atsispindėjimą švietimo sistemoje, švietimo sistemos finansavimo efektyvumo didinimą ir mokymosi visą gyvenimą plėtojimą. 

Vincė Vaidevutė Margevičienė, 

Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto narė 

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja 

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos pirmininkė