Kvietimas į konferenciją „Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdžio Tarybos Deklaracijai – 65“

Pakeliui į partizanų vadų suvažiavimą.   

Adolfas Ramanauskas-Vanagas (priklaupęs trečias iš kairės) 

ir Aleksandros Grybinas-Faustas (priklaupęs antras iš kairės) 

su apsaugos grupės partizanais.

Maloniai kviečiame 2014 m. vasario 17 d. (pirmadienį) į konferenciją „Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdžio Tarybos Deklaracijai – 65“.

Konferencija vyks 14:00 val. Kauno įgulos karininkų ramovės Didžiojoje salėje (II aukštas.), A. Mickevičiaus g. 19, Kaunas.

Konferencijos organizatoriai

Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos Politinių kalinių ir tremtinių frakcija

Kauno miesto savivaldybės Švietimo ir ugdymo skyrius

Kauno miesto Pedagogų kvalifikacijos centras

Konferencijos globėja

Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė

Konferencijos programa

14 val. – konferencijos pradžia

Sveikinimo žodis:

Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius

Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė

14.15 – 14.30

.„Partizanų laiškas Šventajam Tėvui Pijui XII“

Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios klebonas Vytautas Grigaravičius

14.30 – 14.45 val.

„Grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui suvokimas (1934-2014)“

Seimo narys dr. Arvydas Anušauskas

14.45 – 15.00 val.

„Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdžio Tarybos  Deklaracijos atsiradimo aplinkybės“

LGGRTC vyr. specialistas Darius Juodis

15.00 – 15.15 val.

„Istorinės atminties politika Lietuvoje: Lietuvos valstybingumo atraminiai taškai“

VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Laurynas Kasčiūnas

15.15 – 15.30 val.

„Vakarų radijo transliacijų vaidmuo Lietuvos laisvės kovoms“

VU istorijos fakulteto doktorantė, Sovietinės okupacijos tyrimo asociacijos narė Inga Zakšauskienė

15.30 – 15.45 val.

Projektas „Trakinių partizanai“ – sėkminga laisvės kovų istorijos atminties įgyvendinimo praktika“

VU istorijos fakulteto doktorantas, Sovietinės okupacijos tyrimo asociacijos pirmininkas Norbertas Černiauskas

15.45  val.  – moksleivių rašinių konkurso nugalėtojų apdovanojimas

16.00 val. – literatūrinė – muzikinė kompozicija „Argi būčiau kritęs, jei nebūčiau      mylėjęs“

Jurbarko Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos moksleiviai

1949 metų vasario mėnesį buvo sušauktas Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuriame dalyvavo atstovai iš visos Lietuvos. Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio bunkeryje prasidėjo darbas. Jau pirmame posėdyje buvo nutarta Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo organizaciją pavadinti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu (LLKS).

Kituose posėdžiuose buvo sudaryta LLKS vadovybė, svarstoma sąjūdžio politinė programa, ginkluotojo pasipriešinimo programa, taktika, sąjūdžio politinė, ideologinė, organizacinė ir kita veikla, LLKS statutas, partizanų uniformos, pareigų ir laipsnių ženklai. Priimti kreipimaisi į sąjūdžio dalyvius ir kitus Lietuvos gyventojus.

1949 metų vasario 16 dieną LLKS tarybos posėdyje priimta Deklaracija. Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS, kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.

Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas LLKS tarybos Deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, 1999 metų sausio 12 dieną priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą dėl „Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 metų vasario 16 dienos Deklaracijos“, kuris nustatė šio dokumento statusą Lietuvos Respublikos teisės sistemoje, pripažino kaip Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingą teisės aktą.

LLKS deklaraciją pasirašė:

LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas generolas

JONAS ŽEMAITIS-VYTAUTAS (1909-1954)

LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojas, gynybos pajėgų vadas pulkininkas

ADOLFAS RAMANAUSKAS-VANAGAS (1918-1957)

LLKS tarybos prezidiumo narys, visuomeninės dalies viršininkas pulkininkas  

JUOZAS ŠIBAILA-MERAINIS (1905-1953)

LLKS tarybos prezidiumo sekretorius majoras  

PETRAS BARTKUS-ŽADGAILA (1925-1949)

LLKS tarybos narys kapitonas  

ALEKSANDRAS GRYBINAS-FAUSTAS (1920-1949)

LLKS tarybos prezidiumo narys pulkininkas leitenantas 

LEONARDAS GRIGONIS-UŽPALIS (1905-1950)

LLKS tarybos narys kapitonas  

VYTAUTAS GUŽAS-KARDAS (1920-1949)

LLKS tarybos prezidiumo narys kapitonas  

BRONIUS LIESYS-NAKTIS (1922-1949)

Kvietimas į poezijos knygos pristatymą

Maloniai kviečiame 2013 m. spalio 21 d. (pirmadienį) 16 val. Laisvės al. 39, (II aukštas) Kaune į prof. dr. prelato Vytauto Vaičiūno naujosios poezijos knygos pristatymą „Kad amžinybėje būtų netuščia“ pristatymą. Kartu vyks bendrijos „Lemtis“ ekspedicijos Krasnojarsko krašte ir Permės srityje pristatymas bei fotografijų parodos atidarymas.

Renginyje dalyvaus: 
Aldona Ruseckaitė , Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė
Vytautas Grigaravičius, Kristaus Prisikėlimo parapijos dekanas monsinjoras
Egidijus Stancikas, Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas

Renginio globėja 
Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė

Renginio organizatoriai 
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno filialas

Kvietimas į tapybos darbų parodos pristatymą

O gal Tėvynę reikia visą laiką

Lipdyti ir kurti, kurti ir lipdyti?

Nes jei sustoji tik – jinai ir miršta.

Taip, kurti visą laiką. Visą laiką!

Lipdyti ir kurti...

J. Marcinkevičius ,,Mindaugas“

Gerbiami meno ir istorijos gerbėjai,

2013 m. rugpjūčio 11 d., 13 val. Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje vyks dailininko Artūro Slapšio tapybos darbų parodos „VIDURAMŽIŲ LIETUVOS VALDOVAI IR KUNIGAIKŠČIAI“ pristatymas. Parodą sudaro 41 viduramžių Lietuvos valdovų ir kunigaikščių portretas, kurie nutapyti  remiantis istoriniais šaltiniais.

Parodos pristatyme dalyvauja:

Artūras Slapšys, dailininkas, parodos autorius

Egidijus Stancikas, aktorius

Tomas Baranauskas, istorikas

Antanas Gedvilas, istorijos ir meno gerbėjas   

Vytautas Lagunavičius, dailininkas

Riteriai iš istorinės rekonstrukcijos klubo „LDK Varčiai“ 

Renginio globėja

Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė

Maloniai kviečiame dalyvauti!

Kokį įspaudą paliko tremtis lietuvio genofondui?

Šią vasarą į tolimąjį Sibirą iš Lietuvos vyksta trys ekspedicijos, planuojančios ten sutvarkyti lietuvių tremtinių kapines.

Pirmosios ekspedicijos, organizuotos bendrijos „Lemtis“, išlydėtuvėse patyręs ekspedicijų į Sibirą dalyvis Tomas Kazulėnas sakė: „Nuvykę į tremties vietas ten ieškome kapinių, jas sutvarkome, atstatome kryžius, tvoreles. Po mūsų apsilankymo kapinės pasikeičia neatpažįstamai, nes per 50 metų jų niekas nebūna aplankęs. Aišku, efektas trumpalaikis. Po kelių metų jos vėl bus apaugusios žolėmis, bet svarbus pats apsilankymo faktas, svarbu sukalbėti maldą ir pagerbti mirusiuosius. Išlikusiuose kaimuose tenka sutikti ir mūsų tautiečių, likusių gyventi tremtyje. Su visais pabendraujame, papasakojame apie Lietuvą, teiraujamės, kaip jiems čia sekasi gyventi, ar nenorėtų grįžti į Lietuvą? Po to laukia graudūs atsisveikinimai.“

Kai 1990 metais nuvykome į Sibirą parsivežti mano tėvelio palaikų, kapą nesunkiai radome, nes labai gerai atsimenu, kad jį žymėjo iš kedro sukaltas 4 metrų aukščio kryžius. Pagal šį kryžių ir kiti atvykusieji rado savo artimųjų kapus. Todėl taip svarbu kapinėse atnaujinti užrašus, sutaisyti kryžius.

Prasidėjus mokslo metams ekspedicijos dalyviai vyksta į mokyklas, kad moksleiviams pasakotų savo įspūdžius ir parodytų nuotraukas iš tremties vietų, pasakotų apie nuveiktus darbus, pateiktų istorinę tiesą apie lietuvių tautos genocidą. Moksleiviams tokios unikalia patirtimi iliustruotos paskaitos būna labai įdomios.

Sovietinės okupacijos metu tremtį išgyvenę žmonės patyrė tris tapatybės lūžius.

Veža nuoširdžių dovanų

Šį kartą vykstantieji į Sibirą veža dovanų – simbolinių relikvijų ten sutiktiems lietuviams. Paskelbus žinią, kad yra galimybė perduoti kažką lietuviško į šaltąjį Sibirą, žmonės atnešė šventų paveikslėlių, rožančių, kuriuos prašė padėti ant kapų. Įdėjo ir maldaknygių, gintaro dirbinių, Just.Marcinkevičiaus eilėraščių CD ir kitų dovanų lietuviams. Tremtį išgyvenę žmonės yra jautrūs, todėl labai nuoširdžiai rinko lauktuves likusiems gyventi tremtyje.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Šilalės skyriaus Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos pirmininkė Teresė Uksienė prašė sutiktiems lietuviams Krasnojarsko krašte perduoti, kad jei norėtų atvykti į Lietuvą, aplankyti tėvų ar savo gimtas vietas, būtų laukiami, sutikti, apgyvendinti ir nuvežti į jiems brangias vietas. Ši buvusi politinė kalinė prašė perduoti jos poezijos knygelę, kurioje įrašė dedikaciją.

Poezijos knygelę ekspedicijos dalyviams perdavė ir Veronika Burneikienė, buvusi tremtinė. Ji taip pat parašė laišką lietuviams, nurodė savo kontaktus ir prašė perduoti, kad labai norėtų susiskambinti ir pabendrauti nors telefonu.

Žaviuosi mūsų žmonėmis – jie visada energingi, kūrybingi, užjaučiantys ir nuoširdūs.

Nepraėjo be pėdsakų

50 metų okupacijos paliko atspaudą kiekvienam iš mūsų ir, greičiausiai, įsispaudė genetinėje atmintyje. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje pradedama kalbėti apie tremties pasekmes senatvėje. Mokslininkai jau atlieka tyrimus ir nagrinėja socialinius tremties aspektus, kurie leis aiškiai įvardyti pasekmes bei galėsime spręsti, kam kokios pagalbos reikia ir kiek tai kainuos valstybei.

Seime vykusioje mokslinėje–praktinėje konferencijoje „Tremties istorinė ir socialinė atmintis: gyvenimas po lemties ženklu“ įstrigo profesoriaus Vyliaus Leonavičiaus pranešimas, kuriame jis pateikė tremtį išgyvenusių žmonių socialinį–psichologinį portretą.

Sovietinės okupacijos metu tremtį išgyvenę žmonės patyrė tris tapatybės lūžius: Sovietinės okupacijos laikotarpį tremtyje, sovietinės okupacijos laikotarpį Lietuvoje ir Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Okupacijos laikotarpiu žmonės buvo priversti spręsti savo tapatybės klausimą. Klasikinės sociologijos požiūriu, mes save suvokiame taip, kaip mus suvokia aplinkiniai. Tremtis yra toks išbandymas, kai prieš savo valią patalpinama į visai kitą situaciją (gyvenimo sąlygos, socialinis statusas), kai nebesi tuo, kuo save laikei. Toks suvokimas yra labai tragiškas žmonėms. Tremtinio tapatybė yra dviprasmiška: netapatina savęs su ta situacija, į kurią pateko, bet ir neslepia savo asmenybės. Tremtyje religinės šventės, simbolika buvo labai svarbios, jos padėjo išlaikyti tapatybę, dėl kurios žmonės buvo ištremti.

Sovietų laikotarpiu žmonės jautė naštą, lyg būtų pažymėti, bet negalėdami tos žymės atsikratyti. Grįžę iš tremties buvo priversti slėpti savo bruožus ir tapatybę. Žmonės išgyveno psichologinį diskomfortą. Ką reiškia visuomenei, kai tokių žmonių yra ne dešimtys, o šimtai tūkstančių, kai tokia padėtis tęsiasi 50 metų? Kokia įtaka padaryta jų bendravimui ir santykiams? Kančia turėjo įtakos ir žmonėms, gyvenantiems šalia, jau Lietuvoje. Jiems susiformavo savita pasaulio samprata.

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpis sugražino tą tapatybę, kurią augino ir ugdė tėvai. Tai įvardijamas kaip pozityvus lūžis. Nepriklausomybė leido atvirai deklaruoti savo tapatybę, leido bendrauti ir stiprinti pilietinę visuomenę.

„Mokslininkams svarbu aiškintis ir suprasti, kokią įtaką daro tremties patyrimas dabarčiai. Labai gaila, bet šie tyrimai dar tik prasideda“, – sakė VDU profesorius V.Leonavičius.

Turbūt todėl buvę tremtiniai, iki skausmo suvokdami simbolinių relikvijų prasmę, taip nuoširdžiai nešė jas ekspedicijos dalyviams ir prašė perduoti Sibire gyvenantiems lietuviams bei rožančiais ir šventais paveikslėliais papuošti kapų kryžius.

Lietuvoje 1940-1952 metais žuvo 25000 asmenys, repatrijavo ar pasitraukė iš Lietuvos 444000 asmenys, rezistentų, jų šeimų narių, rėmėjų (neįskaičiuojant mirusių kalėjimuose ar tardymų metu) žuvo 21556, išvežta į lagerius ir tremtį (neįskaičiuojant kalintų tik Lietuvoje) 275697 asmenys.

Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje pradedama kalbėti apie tremties pasekmes senatvėje.

Prašė atsiliepti istorijos liudytojus

Minėtos konferencijos metu mokslininkai sakė, kad jiems reikia mūsų visų pagalbos, ragino nelaukti, kol tyrėjai ateis ir užrašys atsiminimus, bet patiems imti ir užrašyti, nes mokslo požiūriu tai yra  neįkainojama informacija. Jokiais būdais negalima to nusinešti į kapus.

Kaip tik dėl to pagalbos prašė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, kviesdama atsiliepti vieno tragiško įvykio liudytojus.

1948 m. gegužės 24 d. ankstyvą rytą iš Viduklės geležinkelio stoties pajudėjo 46 vagonų ešelonas su 1271 tremtiniu. Po savaitės sąstatas, įvažiuodamas į Jumatovo geležinkelio stotį (23 km iki Ufos, Baškirijos sostinės), įsirėžė į stotyje stovėjusį prekinį traukinį. Sovietiniai pareigūnai nurodė, kad mašinistas ir jo padėjėjas užmigo ir nepamatė raudono šviesoforo signalo.

Pagal Baškirijos Vidaus reikalų ministerijos atliktą tyrimą žuvo 19 tremtinių, 57 sužaloti iš jų 11 labai sunkiai. LGGRTC  turimais duomenimis, mirė 25 asmenys, 5 iš jų mirė ligoninėje. Medicinos pagalba, atvykusi iš Ufos, pirmiausia buvo suteikiama ne tremtiniams, kurie buvo sutraiškytuose vagonuose, o nežymius sužalojimus patyrusiems konvojaus kareiviams. Daugelis žuvusiųjų netoliese Jumatovo geležinkelio stoties ir buvo užkasti.

Neteko girdėti, kad ta vieta būtų kaip nors pažymėta ar įamžinta. Galbūt viešumas padės surasti įvykio liudytojus, tuos, kurie stebuklingo atsitiktinumo dėka atsidūrė netoliese katastrofos arba girdėjo pasakojimų apie ją.

Klausydama tokių ir panašių istorijų negaliu būti abejinga didelės dalies tautos likimui, jų pačių ir artimųjų išgyvenimams. Galbūt todėl nuoširdžiai istorijai neabejingų jaunuolių grupės kasmet aplanko iš Sibiro taip ir nesugrįžusių tautiečių amžinojo poilsio vietas. Ačiū jiems už tai.

Vincė Vaidevutė Margevičienė,

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja