Gavau laišką, kurį norėčiau pasidalinti su visais.
JĖZAUS LAIŠKAS
Kaip jūs visi žinote, artinasi mano gimtadienis. Kiekvienais metais mano garbei surengiama didžiulė šventė, tad manau, kad ir šiais metais ši šventė dar sykį įvyks.
Šiuo laikotarpiu visi skuba pirkti, ieško dovanų, mirga daugybė reklamų televizijoje, radijuje bei laikraščiuose – visa tai palaipsniui vis garsiau skelbia, jog mano gimtadienis artinasi. Iš tikrųjų gera žinoti, kad bent kartą metuose kai kurie žmonės galvoja apie mane. Tačiau pastebiu ir kitą dalyką: jei pradžioje žmonės, atrodo, suprato ir, regis, dėkojo už visa, ką jiems padariau, tai laikui bėgant jie, rodos, vis sunkiau beatsimena šios šventės priežastį.
Šeimos ir draugai susiburia maloniai praleisti laiką, bet jau ne visada žino šios šventės prasmę. Atsimenu, kaip praeitais metais mano garbei buvo suruošta didžiulė puota. Valgomojo stalas buvo nukrautas skaniausiais patiekalais, pyragais, vaisiais ir saldumynais. Kambaryje buvo nuostabios dekoracijos ir gausybė įpakuotų puikių dovanų. Bet žinote, ką? Aš nebuvau pakviestas... Teoriškai buvau garbės svečias, bet niekas manęs neatsiminė ir niekas neatsiuntė kvietimo.
Šventė buvo mano garbei, bet kai ta didinga diena atėjo, mane paliko lauke ir prieš pat nosį užtrenkė duris... O aš vis tik norėjau būti kartu su visais ir pasidalinti vaišėmis. Iš tikrųjų, visa tai manęs jau nebestebina, nes jau keletą metų prieš mane užsitrenkia visos durys.
Kadangi nebuvau pakviestas, nusprendžiau prisijungti prie švenčiančiųjų tyliai, kad niekas manęs ir nepastebėtų. Įsitaisiau kamputyje ir stebėjau. Visi gėrė, valgė, krėtė kvailystes ir juokėsi iš visko. Praėjo nemažai laiko. Galiausiai atėjo storas žmogelis su balta barzda ir ilgu raudonu drabužiu. Jis nesustodamas juokėsi: „Cha cha cha“, po to atsisėdo į krėslą, o visi vaikai bėgo prie jo ir šaukė: „Kalėdų senelis! Kalėdų senelis!“, tarsi šventė būtų buvusi jo garbei.
Vidurnaktį visi pradėjo sveikinti vienas kitą ir glėbesčiuotis. Plačiai ištiesiau savo rankas ir laukiau, kada kas nors ateis manęs apkabinti. Ir... žinote, ką... niekas pas mane neatėjo. Staiga jie visi ėmė keistis dovanomis ir su didžiausiu įkarščiu vieną po kitos jas išvynioti. Kai viskas jau buvo išpakuota, pažvelgiau, ar neliko netyčia vienos dovanėlės ir man... Ką jūs jaustumėte, jei jūsų gimimo dieną visi keistųsi dovanomis, o jūs negautumėte nė vienos?
Galiausiai supratau, kad šiame vakarėlyje nebuvau nei laukiamas, nei trokštamas ir tyliai išėjau.
Kiekvienais metais tai vis labiau pasireiškia. Žmonės atsimena tik tai, ką geria ir valgo, kokias dovanas gavo, o apie mane jau nebegalvoja niekas. Norėčiau, kad per šių metų Kalėdų šventes leistumėte man ateiti į jūsų gyvenimus. Norėčiau tikėtis, kad prisiminsite, jog daugiau kaip prieš 2000 metų aš atėjau į pasaulį, kad už jus atiduočiau savo gyvybę ir galutinai jus išgelbėčiau.
Šiandien aš trokštu vieno: kad jūs VISA ŠIRDIMI tuo tikėtumėte. Kadangi daugelis nepasikvietė manęs į šventę praeitais metais, šį kartą pats surengsiu savo šventę ir tikiuosi, kad jūs gausiai prie manęs prisijungsite. Teigiamo atsakymo į mano kvietimą vardan paskleiskite šią žinią kuo plačiau – visiems žmonėms, kuriuos pažįstate. Visą amžinybę būsiu jums už tai dėkingas. Labai stipriai jus myliu ir bučiuoju – Jėzus...
